Politikų retoriką išanalizavusi mokslininkė: norma tapo pakeltas tonas

"Kaltinimo naratyvai, purvo vonios, šmeižimo kultas, politinių oponentų atviri įžeidimai. Labai dažnai politinėje retorikoje įdarbinama ironija. Kita vertus, kurdamas savo įtikinamumo etosą, politikas apeliuoja ir į nekvestionuojamus autoritetingus išorinius šaltinius: žemę, šeimą, bendruomenę, Lietuvą, tautą. Galima apibendrinti, kad Lietuvoje sugestyvios retorikos išraiškos svyruoja nuo emocionalaus lyrizmo iki grubaus negatyvizmo", - sako socialinių mokslų daktarė Giedrė Vaičekauskienė.

Visai neseniai - dar prieš 7 metus klaipėdiečiai Giedrę Vaičekauskienę pažinojo kaip vieną mylimiausių televizijos "Balticum" vedėjų ir, ko gero, gražiausio balso Klaipėdoje savininkę, o nuo praėjusių metų gruodžio - ji jau politikos mokslų krypties socialinių mokslų daktarė. "Mokslas man visada buvo svarbus. Esu laiminga, kad padariau šį darbą. Rašiau ne į stalčių, siekiau, kad disertacija būtų moksliškai vertinga, įdomi ir naudinga visuomenei", - sako Giedrė. Jos disertacija atskleidžia iš esmės pasikeitusį politikų bendravimą su rinkėjais tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Kokia jūsų disertacijos tema? Kaip skamba moksliškai ir kaip ją pristatytumėte paprastam žmogui, šiandien nutolusiam nuo mokslo?

Mano disertacijos tema skamba taip: "Lietuvos politinių lyderių retorikos projektavimas ir sugestyvumo išraiškos". Tai yra mokslinis tyrimas, aktualizuojantis retorikos ir jos ypatybių vaidmenį politiniams lyderiams kuriant patikimumo įvaizdį rinkėjams. Tai yra politinės komunikacijos laukas.

Kas veikia, kaip veikia ir kodėl veikia naujojoje visuomenės sąveikoje internete, visoje hibridinėje žiniasklaidos sistemoje. Šiandien turtingame informaciniame lauke veikia dvi - tiek tradicinės žiniasklaidos, tiek socialinių tinklų logikos. Nuo jų tarpusavio priklausomybės, maišymosi priklauso ką šiandien matome, skaitome skaitmeniniuose ekranuose, kaip kalba tiek politikai, tiek jų sekėjai.

Taigi, svarbu pasakyti, kad mano disertacija nėra vien apie politinių lyderių retorinę raišką, mane taip pat domino politinės komunikacijos transformacijos, t. y. kaip dabarties politikai, besidalijantys naujienomis su visuomene, tas naujienas įrėmina, ką įtraukia į diskursą ir ko ne, kaip retoriškai savo rinkėjams formuoja socialinę realybę.

O kalbant trumpai ir paprastai, ši disertacija atskleidžia iš esmės pasikeitusį politikų bendravimą su rinkėjais tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. To priežastys - visur esantis internetas, naujos politinės komunikacijos platformos, technologijos, išaugęs populizmas.

Kodėl pasirinkote būtent tokią temą?

Imtis šio tyrimo paskatino savarankiški politikų pasirodymai per medijas, kai kalba (tiek verbalinė, tiek neverbalinė) tampa individualizuotos politinės lyderystės įrodymu rinkėjams. Kai politinis lyderis asmeniškai naujosiose medijose kalba savo elektoratui, kai politinė ideologija ar partijos simboliai tampa mažiau svarbūs. Kalbos priemonės veikia kaip ženklai, kuriuos retoriai (gr. - kalbėtojas) naudoja susitapatinti ar integruotis į auditoriją. Tie ženklai, kaip "naujoji" retorika, mane ir domino labiausiai.

Pirmiausia manyčiau reikia visiems pripažinti, kad konkrečios asmenybės pasaulyje šiandien tikrai keičia politiką. Politikai ne tik darosi panašūs į pramogų pasaulio žvaigždes, o tokie jau yra. Kartu su naujomis politinės komunikacijos platformomis "Twitter", "Facebook", "Instagram" ir jų technologijomis keičiasi politikų politinė elgsena ir kalba, išvaizda. Populistinės retorikos apoteozės metais laikomi 2016-ieji, kai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trumpas. Mokslinėje literatūroje Trumpas laikomas žiniasklaidos meistru, žinančiu, kaip įrėminti naujienas ir pritraukti visų dėmesį.

Kita inspiracija imtis tyrimo - viešojoje erdvėje dažnai vartojama sąvoka "populizmas", nesigilinant į šios sąvokos daugialypiškumą ir dar plačiai nežinomą, Vakarų tyrėjų pradėtą artikuliuoti naują požiūrį, kad populizmas visa apimančioje medijų aplinkoje reiškia ir komunikacijos fenomeną.

Taigi, tyrimu siekiau tiek akademinio iššūkio, tiek sužadinti visuomenės kritinį mąstymą, kad populizmas nebėra tik nerealūs politikų pažadai. Tai yra nebeaktualus mąstymas, nes supaprastintomis apeliacijomis į rinkėją šiandien kreipiasi kone visi politikai, nepaisydami partinės priklausomybės ar nuorodos į rinkimų komitetą. Populistinė retorika kasdien įgauna naujų išraiškų.

Noriu pabrėžti, kad egzistuoja skirtumas tarp mokslininkų konceptualizuoto "plonojo" populizmo stiliaus, kai politiniai lyderiai retoriniais elementais įvairioje žiniasklaidoje siekia sukurti artimą ryšį su rinkėjais, nusimesti oficialumo kaukes ir "tirštojo" populizmo, kuris vertintinas kaip kai kurių pasirinktų visuomenės grupių išstūmimas, įvardijimas kaip "pavojingi kiti", antikonstitucinis tonas ir autokratinio lyderio pareiškimai.

Taigi, siekiant suprasti politinį populizmą, reikia analizuoti populistinę komunikaciją. Šiame kontekste labai svarbus yra žiniasklaidos vaidmuo, apie kurį Lietuvoje taip pat nedaug kalbama. Juk egzistuoja ne tik politinis, bet ir žiniasklaidos populizmas. Populistinė komunikacija per žiniasklaidą aiškinama būdais, kai populistiniai politikų, kitų aktorių pranešimai žiniasklaidos platformose yra padidinami, padauginami.

Charizmatiški, žiniasklaidos darbo logiką puikiai išmanantys lyderiai kaip populistiniai aktoriai naudoja tabu laužymo retoriką, jų kalba yra aštri, tenkinanti žiniasklaidos logiką ir remianti jos vertybes, tokias kaip skandalingumas, konfliktai, visa, kas nutraukia rutiną.

Šiuo tyrimu siekta atsakyti, kas slypi po emocingais politinių lyderių pranešimais naujosiose medijose.

Kyla klausimas, kiek autentiškai "kalba" patys politikai?

Geras klausimas. Net ir geriausiais oratoriais pasaulyje laikomi politikai, kaip tarkime Barackas Obama, turėjo savo kalbų rašytoją Jon Favreau. Tai yra viešai žinoma. Nežiūrint to, auditorija iš pasisakymų vertino ne Favreau charakterį ir įtaigumą, o prezidento Obamos. Taigi, laikausi nuomonės, kad politinis lyderis yra atsakingas už savo kalbą, tekstą, vaizdo istoriją, nežiūrint to, kad jam ją parengti padėjo kažkas kitas.

Kurių politikų retoriką analizavote? Beje, ar jie žinojo, kad tapo mokslinio tyrimo objektu?

Politikai yra vieši asmenys, jų kalba ir veiksmai nuolat yra žurnalistų ir tyrėjų akiratyje. Suprantama, kad rinkdamasi tam tikras personalijas, rėmiausi mokslinės atrankos ir tyrimo etikos kriterijais. Reikia pasakyti ir tai, kad šiuo atveju gal svarbiau yra ne tiriamojo politiko pavardė, o jo kalbos kaip reiškinio hibridinėje žiniasklaidoje raiška, "naujosios" politinės retorikos fiksavimas, politinės lyderystės pokyčiai transformacijas patiriančioje politinėje komunikacijoje.

Mane domino retorinio įtikinamumo ir patikimumo projekcijos atskirų Lietuvos politikų diskursuose, pradedant mediatizuotais pasirodymais tiesioginiuose merų rinkimuose 2015 m., kai išaugo individualaus lyderio retorikos reikšmė, daugiausiai sekėjų platformoje "Facebook" turinčių 2016-2020 m. kadencijos Seimo narių Ingridos Šimonytės, Ramūno Karbauskio, Gabrieliaus Landsbergio retorika ir atskirų politinių lyderių kaip kandidatų verbaliniai ir neverbaliniai pasirodymai 2019 m. Lietuvos prezidento rinkimų cikle.

Mano kaip tyrėjos siekis buvo surinkti kuo daugiau empirinių duomenų, atskleidžiant dabarties politinės komunikacijos pagrindinio centro - vadinamojo mesendžerio - reprezentacijos charakteristikas. Interviu savo patirtimi sutiko pasidalyti Agnė Bilotaitė, Vytautas Grubliauskas, Remigijus Šimašius, Artūras Zuokas, Andrius Kupčinskas, Visvaldas Matijošaitis. Nustatytos kalbinės ir nekalbinės savybės leidžia susidaryti visuminiam politikos vaizdui Lietuvoje ir prognozuoti tam tikras tendencijas.

Manau, kad tos tendencijos įdomios ir mūsų skaitytojams. Ar galite atskleisti bent keletą išvadų, kurias padarėte?

Lietuvos politinėje retorikoje nekalbama apie ateitį, nesivaržoma idėjomis, trūksta politinės pozicijos ekonominiu ir kitais klausimais, darančiais įtaką šalies, regiono gyvenimui, visuomenės bendrabūviui.

Vietoj socialinio idealo / vizijos komunikavimo individualus politinis lyderis dar labiau sureikšmina savo nuomonę, politikos personalizacija stiprėja.

Labiausiai tyrimo metu išryškėję lietuviško konteksto ypatumai yra šie: kaltinimo naratyvai, "purvo vonios", "šmeižimo kultas", "neteisybės" sakymas, politinių oponentų atviri įžeidimai. Labai dažnai politinėje retorikoje įdarbinama ironija. Bendradarbiaujantis humoras yra retas.

Kita vertus, tyrimas atskleidė, kad Lietuvos politiniame diskurse pradėtos artikuliuoti moralinės vertybės, nėra labai dažna mūsų politinių lyderių praktika. Kurdamas savo įtikinamumo etosą (gr. ethos - paprotys, įprotis, būdas) politikas apeliuoja į nekvestionuojamus autoritetingus išorinius šaltinius: žemę, šeimą, bendruomenę, Lietuvą, tautą.

Galima apibendrinti, kad Lietuvoje sugestyvios retorikos išraiškos svyruoja nuo emocionalaus lyrizmo iki grubaus negatyvizmo. Lietuvos politinių lyderių retorikos raiška, dalijantis informacija, atspindi vakarietiškojo pasaulio tendencijas, kai vieša lyderystės norma tapo pakeltas retorinis tonas.

Politinė retorika mūsų šalyje labiau tarnauja kaip oponentų arši, tiesmukiška kritika, o ne demokratinis idėjų diskutavimas, rodant deramą pagarbą politiniams priešininkams, auditorijai ir pačiam viešam žodžiui.

Tai kas iš to? Apie ką būtina kalbėti?

Manyčiau, kad pirmiausia atsakomybę turėtų prisiimti patys politiniai lyderiai, kurių kalbą perima jų partijos nariai, taip pat ir sekėjai. Teigčiau, kad masės žmogus ir skaitmeninės revoliucijos amžiuje plaukia pasroviui, jis nesimoko. Tačiau jam patinka spektakliai. Komunikaciniai taip pat, kuriuos šiandien kuria masinės auditorijos palaikymo siekiantys politikai.

Jei teigiu, kad masės žmogus netobulėja, tai iš aktyvių debatų viešojoje erdvėje pastebime, kaip daugėja kritiškai nusiteikusių išsilavinusių žmonių, kuriems toks komunikavimo stilius nepriimtinas, jie tokius lyderius nubaus už juos nebalsuodami.

Tik klausimas, kurių rinkėjų Lietuvoje yra daugiau: remiančių "tirštąjį" populizmą ar sąmoningų piliečių, gebančių atpažinti politinius "gelbėjimo" spektaklius?

Beje, atsakomybę dėl paplitusio negatyvizmo turėtų prisiimti ir žiniasklaida, ypač interneto, kuriame klesti anoniminiai komentarai, pakeltas tonas ir redakcijos nesiima saugoti retorinių standartų. Manyčiau, žiniasklaida turi pradėti rodyti kitokią kultūrą.

Taip pat svarbu, kaip savo asmeninėse paskyrose "Facebook" ir "Instagram" reiškiasi žinomi Lietuvos nuomonės formuotojai, laikomi elitu. Virtualioje agoroje jie taip pat kalba pašaipiai, užgauliai kai kurių adresatų atžvilgiu. Manyčiau, kad viešieji intelektualai, mokslininkai turėtų daugiau reikštis šia problematika. Ši disertacija, teigčiau, taip pat yra indėlis, skatinantis svarstyti ir diskutuoti apie aukštesnę politinę kultūrą, apmąstyti dabarties politinę retoriką.

Ar galite išduoti, kuris politikas geriausiai įvaldęs retorikos meną?

Greitas atsakymas būtų toks: tas, kuris prikausto jūsų dėmesį, kalba, tarsi įgarsindamas jūsų pačių mintis. Disertacijos tikslas nebuvo pavardėmis įvardyti geriausius šių dienų retorius. Tai būtų nesusipratimas (šypsosi). Ką tikrai šiandien galiu tvirtinti, kad būtina atskirti du dalykus: geras / blogas retorius ir gera / bloga retorika. Žinome, kad geram retoriui pavyksta pavergti auditoriją, ją įtikinti. Tačiau dar nereiškia, kad jo retorika yra gera, ji gali būti pavojinga, agresyvi etiniu požiūriu. Tokių pavyzdžių turime pakankamai.

Šioje vietoje labai tinka citata iš mano darbo: "Nors ir kalbėtojo ketinimai dažnai būna neaiškūs ir galiausiai atrodo nepažįstami, jų retorika vis tiek gali atverti langą į tos visuomenės, iš kurios jie kilę, vertybes."

Apibendrinant kalba slepia nepaprastus dalykus. Retorika yra kiekvienos visuomenės tam tikro laikotarpio kultūros atspindys.

Šiam darbui skyrėte 5 gyvenimo metus. Kas toliau?

Dirbti toliau (juokiasi). Toks jausmas, kad niekas nepasibaigė, o tik prasidėjo. Artimiausiuose planuose - moksliniai straipsniai, dėstymas, viešojo kalbėjimo mokymai. Smagu, kad retorika, kaip įtikinimo menas, vis keliauja kartu su manimi.

Ilgametė retorikos praktika dirbant televizijoje žurnaliste ir laidų vedėja natūraliai atvedė į akademinį pasaulį. Ir vis neįmanoma pamiršti to jausmo turbūt iš šeštos klasės, kai mokytoja palikdavo tekstą ir išeidavo, o man dažnai tekdavo jį garsiai skaityti, ir net vadinamieji chuliganai ramiai klausydavosi. Kaip supratote, norėčiau grįžti ir į filmų įgarsinimą, kurį paskutiniais disertacijos rašymo metais teko apleisti.

Beje, kai socialinėje erdvėje paskelbėte, kad apsigynėte disertaciją ir jau esate mokslų daktarė, tarp gausybės sveikinimų buvo ir tokių užuominų, esą sulaužėte stereotipus. Negi tikrai visuomenė vis dar galvoja, kad graži moteris šviesiais plaukais tuo ir turėtų apsiriboti? Kaip reaguojate į tai?

Reaguoju normaliai. Juk stereotipai labai gajūs ir tam tikra visuomenės dalis vis dar vadovaujasi standartiniais šablonais. Trisdešimt metų mūsų demokratijai, tačiau kai kuriems žmonėms tikrai sunku gyventi įvairesnėje visuomenėje su daugiau demokratijos. Asmeniškai pati išgirstu įvairių vertinimų dėl amžiaus, pavyzdžiui, "keista, kad nori mokytis", ir pan. Man irgi keista, kad kažkam tai keista (juokiasi).

Mano aplinkoje visos šiuolaikinės mokslininkės yra simpatiškos ir modernios, taip pat ir tos, kurioms per septyniasdešimt. Gilinimuisi į reiškinius plaukų spalva nedaro jokios įtakos, bet labai svarbios savybės yra smalsumas, pastabumas, darbštumas ir kasdienė rutina - skaitymas, mąstymas, rašymas.

Prisipažinsiu, kad tarp sveikinimų man vienas maloniausių buvo pastebėjimas dėl darbštumo. Šis bruožas gali atrodyti toks senoviškas, tačiau "nuomonės epochoje" labai reikalingas. Ypač šiandien, kai visi - žurnalistai, politikai ir aktyvūs piliečiai - varžosi dėl populiarių naujienų, netrūksta nepatikrintų faktų tiražavimo, agresyvios verbalinės nuomonės eskalavimo. Viešajame gyvenime ir politikoje tai palaiko negatyvizmo tradiciją. Kai svarbiausia yra skandalinga emocija, o ne faktas. Kai tam tikro influencerio "tiesa" yra svarbiausia aktualija ir žinia.

Taip, faktų tikrinimas yra nuobodus dalykas, tačiau būtinas. Juk gerai, kad kažkam greičio amžiuje tai rūpi.

Lietuvos politinėje retorikoje nekalbama apie ateitį, nesivaržo idėjos, trūksta politinės pozicijos ekonominiu ir kitais klausimais, darančiais įtaką šalies, regiono gyvenimui, visuomenės bendrabūviui. Masės žmogus ir skaitmeninės revoliucijos amžiuje plaukia pasroviui, jis nesimoko.

Tačiau jam patinka spektakliai. Komunikaciniai taip pat, kuriuos šiandien kuria masinės auditorijos palaikymo siekiantys politikai. Politinė retorika mūsų šalyje labiau tarnauja kaip oponentų arši, tiesmukiška kritika, o ne demokratinis idėjų diskutavimas, rodant deramą pagarbą politiniams priešininkams, auditorijai ir pačiam viešam žodžiui.

Vienas svarbiausių šio tyrimo iššūkių buvo išanalizuoti ne technines platformas internete, per kurias piliečiai gauna daug žinių apie politiką ir visuomenę, o apsvarstyti ir įvertinti konkretaus politinio lyderio, pasakojančio apie politiką ir kuriančio pasitikėjimą politika, kalbą ir įvaizdį internete.