Omanas - Alacho pabučiuota šalis

Tęsinys. Pradžia čia

Nors jau daug metų Musalemas gyvena mieste, tačiau geriausiai jaučiasi dykumoje. Vairuoja jis per smėlynus savo baltą visureigį 120 km/val. greičiu ir džiaugiasi, kad tolsta nuo civilizacijos triukšmo į ten, kur tyla, kur sutemus galima užsikurti laužą, priglusti prie įkaitusios per dieną tarsi krosnis uolos, smilkyti frankincensą ir skaičiuoti tūkstančius žvaigždžių, nusileidusių tiesiai virš galvos. "Tai yra laisvė ir laimė", - sakė mūsų gidas.

Saulėtekis Rub el Chali dykumoje.

Dykumos romantika

Žvaigždės dykumoje pribloškė. Stovėjome gal porą valandų užvertę galvas į dangų ir apgailestavome, kad neturime telefonuose programėlės su žvaigždėlapiais. O kai pavargome spėlioti ir medituoti, kol mėnulis patekės, įsitaisėme miegoti turistinėse palapinėse. Naktį buvo šaltoka, vos 7 laipsniai šilumos. Antrąją naktį dykumoje praleidome jau komfortiškiau, Musalemo įrengtame kempinge. Kempingą iš visų pusių supa didžiulės kopos. Jame įrengtos trys stacionarios palapinės: dvi miegamosios su stacionariomis lovomis, viena - valgomasis, skirtas pasisėdėjimams. Valgomajame patiestas didžiulis kilimas, ant jo sudėti čiužiniai. Ant jų sėdėdami valgėme gido pagamintą vakarienę: troškintas daržoves, ryžius, mėsą. Visą dieną dykumoje nematėme jokios gyvybės, o prie vakarienės pasirodė dykumų pelės. Šviesios smėlio spalvos padarėliai pasirodė visai patrauklūs, kol nepradėjo įžūliai per mus šokinėti. Ryškus kempingo akcentas - lauko tualetas su tikru klozetu ir net nuleidžiamu vandeniu. Vanduo didžiulėje talpykloje į dykumą atgabenamas iš kaimo. Musalemas pasidžiaugė, kad lietuviai - geri turistai, viskuo džiaugiasi, nesiskundžia ir pasiguodė, kad vasarą į dykumą nori atvykti net 40 amerikiečių, bet jie pageidauja, kad kempinge būtų palapinės su privačiais tualetais, dušais. Dar ir baseino jie prašo...

Pats smagumas dykumoje - užlipti ant smėlio kopos saulei leidžiantis ir saulei kylant.

Saulei leidžiantis vėjas ėmė pustyti smėlį. Einant per kopas mažytės smiltelės baksnojo visą kūną ir veidą, lindo į ausis, nosį ir akis, kibo prie veido, o iš plaukų jas iššukavome tik po keleto maudynių jūroje ir po dušu jau sugrįžę į Salalah. Tiek leidžiasi, tiek kyla saulė dykumoje labai greitai, o pakilusi iš karto svilina. Didingas vaizdas tie saulėlydžiai ir saulėtekiai dykumoje. Beveik kaip Kuršių nerijoje arba kalnuose.

Oazė ir karštinis dykumoje. Ten, kur atrandamas vanduo, kuriasi miestai. Jurgos PETRONYTĖS nuotr.

Rub el Chali dykumos smėlynai užburia ne tik savo grožiu, bet ir paslaptingumu. Musalemas, nors ir puikiai pažįsta šią vietovę, sako, kad dykuma nuolat kinta ir niekada nebūna tokia pati. Žmogus prie jos turi taikytis. Anksčiau gidas buvo įkūręs kempingą kitoje vietoje, tačiau tris kartus jo kempingą užpustė smėlis. Dabartinė kempingo vieta nekinta jau antrus metus.

Smėlio Atlantida

Pažymėtina, kad ši Arabijos pusiasalio dalis, dar vadinama "tuščiuoju ketvirčiu" ("Empty Quarter"), ilgą laiką buvo uždara, niekam nepažini ir nepavaldi. Pirmosios vakariečių ekspedicijos ją išvydo tik apie 1940 metus.

Neatsiejami vakaronės dykumos kempinge akcentai - laužas, arbata, frankincenso dūmas.

Paslapčių kupinos istorijos pasakojamos apie dykumoje užpustytus miestus. Vienas jų Ubaras (Shisr) buvo ypač svarbus. Sakoma, kad praeityje Ubare stovėjusi Mėnulio šventykla, į kurią buvo suvežamas visas regione surinktas frankincensas. Vėliau šis miestas minimas ir šventraščiuose. Ubaras buvo svarbiausias frankincenso prekybos centras, paskutinis sustojimas papildyti geriamojo vandens atsargas prieš karavanui iškeliaujant į ilgą kelionę per dykumą. Čia prasidėdavo frankincenso kelias į pasaulį.

Žvilgsnis į kempingą nuo smėlio kopos.

Legendos byloja, kad Ubarą (Ado miestą) Dievas sugriovė dėl to, kad miesto žmonės nusigręžė nuo tikėjimo.

Keliamos hipotezės, kaip tai įvyko. Beduinai pasakoja, kad miestą sunaikinusi ugnis iš dangaus, kas galėtų reikšti meteoritą. Dar yra versijų, kad miestą sugriovė žemės drebėjimas. Archeologai spėja, kad miestas sunyko apie XV-XVI a. ir greičiausiai susmuko į smegduobę. Pažymėtina, kad Ubaras yra žemiau jūros lygio ir į jį sutekėdavo visi vandenys. Ilgus amžius Ubaras buvo išnykęs ir vadinamas smėlio Atlantida.

Miestas prasmego po dykumos smėliu.

Visą XX amžių mokslininkai ir keliautojai bandė surasti Ubarą, tačiau jo vieta lokalizuota tik 1992 m. naudojantis satelitinėmis aerografijomis. Archeologai atkasė buvusios viduramžių tvirtovės su aštuoniais bokštais kontūrus, nustatė buvusio šulinio vietą. Vienas įdomesnių radinių, kuriuos aptiko archeologai, buvo VIII-X a. datuojami iš smiltainio akmens padaryti šachmatai, taip pat buvo rasta frankincenso smilkalinių, šaukštelis kosmetikai tepti, moteriškų papuošalų. Archeologinis miestas įtrauktas į UNESCO saugomų paveldo objektų sąrašą, tačiau iki šiol yra abejojančių, jog tai iš tiesų legendinis Ubaras.

 Vienas iš originalesnių radinių, kurį atrado Ubarą tyrę archeologai - šachmatai, pagaminti iš smiltainio.

Bus daugiau.