Olimpietis Gediminas Bagdonas: "Dviračiu esu lėkęs 110 km/h greičiu"

34-erių profesionalus sportininkas ne tik pats intensyviai treniruojasi, turi vilčių dalyvauti Tokijo olimpinėse žaidynėse, bet ir jau perteikia savo žinias jaunajai dviratininkų kartai - treniruoja "Klaipėdos" dviratininkų komandą.

Garbingų titulų - daugybė

G. Bagdonas neseniai iškovojo 18-ąjį Lietuvos pirmenybių medalį (7 aukso, 8 sidabro, 3 bronzos) ir pagal medalių skaičių aplenkė puikiai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje žinomus mūsų dviratininkus - Ramūną Navardauską ir šiemet čempionate nedalyvavusį Ignatą Konovalovą.

Pasiteiravus apie iškovotų medalių ir taurių kiekį ne tik Lietuvos čempionatuose, bet ir tarptautinėse varžybose, G. Bagdonas negalėjo pasakyti tikslaus jų skaičiaus.

Sunku būtų suskaičiuoti ir kiek sportuodamas esu aplankęs pasaulio šalių. Nesu buvęs tik Afrikos žemyne. Iš egzotiškiausių aplankytų mano šalių - turbūt Malaizija ir Balis", - pasakojo tituluotas atletas.

Tačiau G. Bagdonas nė nemirktelėjęs įvardija reikšmingiausią savo karjeros pergalę.

"Tai įvyko 2012 metais, kai tapau Lietuvos čempionu ir iškovojau kelialapį į Londono olimpines žaidynes. Juk kiekvieno sportininko svajonė - olimpiada. Džiugu, kad man pavyko ją įgyvendinti", - pabrėžė G. Bagdonas.

Jo iškovotų reikšmingų trofėjų lentynoje pagarbioje vietoje yra padėtos Europos čempionatų taurės ir medaliai.

"Esu tapęs Europos jaunių ir jaunimo treko komandinio čempionato prizininku, individualiose Europos jaunimo lenktynėse iškovojau vicečempiono titulą, 2012 metais Europos treko čempionate pelniau bronzą omniumo rungtyje. Iš kiekvienų varžybų yra išlikę daug smagių atsiminimų", - "Savaitės ekspresui" sakė G. Bagdonas.

Per metus - 29 tūkst. km

Ar pameni, kelių metukų ir kaip atsidūrei pirmoje dviračių sporto treniruotėje?

Sportuoti pradėjau prieš beveik ketvirtį amžiaus - 1996 metais. Treneris atėjo į kūno kultūros pamoką ir pakvietė vaikus į dviračių būrelį. Tada mūsų susirinko labai daug. Gyvenau Šiauliuose, kur labai populiarus BMX dviračių sportas. Prie mano namų buvo BMX trasa. Tad sudominti dviračių sportu nebuvo sudėtinga.

Kada prasidėjo pirmosios pergalės?

Tiksliai nepamenu, bet tai buvo vaikų amžiaus grupė. Pergales pradėjau skinti su kalnų dviračiu. O pirmąsias pergales plento ir treko varžybose iškovojau jau būdamas jaunučių amžiaus. Pirmasis mano treneris - Kęstutis Norvaiša.

Papasakok išsamiau, kaip dviračių sporte vyksta treniruotės?

Nieko specialaus - tik reikia laiku pavalgyti... Pasitikrini dviratį ir varai į priekį: vykdai tai, ką treneris yra suplanavęs.

Kai treniruojiesi užsienio klubuose, treneriai tave treniruoja per atstumą. Jie viska stebi ir analizuoja treniruotes per kompiuterį.

Ar nesudėtinga prisiversti treniruotis individualiai, kai šalia nėra balsą galinčio pakelti trenerio?

Kai pakilau į aukštesnį lygį, iš pradžių buvo keista, kad tavęs niekas nevaro treniruotis, turi laisvo laiko ir kada nori tada išvažiuoji į trasą. Tada supranti, kad rezultato treneris už tave nepasieks, atsiranda dar didesnis atsakomybės jausmas.

Kiek vidutiniškai kilometrų dviračiu numini per vieną treniruotę?

Labai įvairiai.

Gediminas Bagdonas su savo šeimyna - žmona Diana ir sūneliu Gediminu.

Dažniau treniruojamės pagal laiką - yra tekę dviračio pedalus minti ir apie dvidešimt valandų per savaitę. Ilgiausias treniruotės atstumas buvo apie 210 km, o per varžybas yra tekę minti ir 300 km.

Kur dažniausiai treniruojatės Klaipėdoje?

Klaipėdoje dviračio pedalus minam visur: anksčiau judėdavom link Latvijos sienos ir atgal į dviračių treką. Pastaruoju metu visokių maršrutų prisimąstau: tai suku ratą per Skuodą, tai per Gargždus ir taip toliau. Gaila, kad arti Klaipėdos nėra didesnių kalnų, tačiau pučia stiprūs vejai, ypač žiemos laiku tai uj uj uj kaip būna... (juokiasi. Autor. past.).

Kas yra geriausias tavo treniruočių partneris?

Kad neturiu tokio vienintelio. Dažniau minu vienas.

Ar kada bandei skaičiuoti, kiek kilometrų dviračiu įveiki per metus?

Anksčiau pildydavome treniruočių planus ir skaičiuodavome kilometrus, dabar viską skaičiuoja kompiuterinė programa. Taigi jau žinau gana tiksliai - per metus dviračiu įveikiu apie 29 tūkstančius kilometrų.

Dviračių kainos - kosminės

Turbūt būna dienų, kai lyja lietus, siaučia pajūryje dažni vėjai ir reikia minti dviračio pedalus. Pasitaiko, kai viską nori mesti, arba mąstai: negi vėl per lietų reikės vargti? Kaip tada save motyvuoji?

Jeigu nėra svarbus periodas, tai dažnai nevažiuoju. Visada sakau: jeigu lyja, vadinasi taip Dievuliukas nori kad pailsėčiau (juokiasi. Autor. past.). Jei vyksta pasiruošimas rimtoms varžyboms, tada važiuoju per lietų, vėją, sniegą ar net pūgas. Tai kartais net ir motyvuoja.

Kiekvieno sportininko svajonė – dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Tau jau teko tokia garbė. Kokie atsiminimai iš olimpiados?

Vien tik teigiami atsiminimai. Londono olimpinėse žaidynėse iškovojau 58 vietą. Rezultatu likau gal ir nelabai patenkintas, tačiau tuo metu dariau geriausia, ką moku. Nieko nedaryčiau kitaip: viskas buvo labai fainiai ir gražu. Esu labai laimingas, gavęs galimybę dalyvauti olimpiadoje.

Papasakok apie profesionalų dviračius. Turbūt jų kainos kosminės?

Geras dviratis išties yra brangus - kaina gali siekti 9 tūkstančius eurų ir net daugiau. Tokios kainos dviratis gali sverti apie 5,8 kg. Tai yra mažiausia, kiek gali sverti profesionalo dviratis.

Yra sukurtos tokios taisyklės. Būna, kad mėgėjai važiuoja su dar lengvesniu dviračiu.

Kiek maždaug kainuoja dabartinis tavo treniruočių ir varžybų dviratis?

Mano dabartinis dviratis nėra labai brangus - kainuoja apie 3000 eurų. Prieš metus siekė apie 7000 eurų, nes buvo PRO dviratis. Dviračio kainą sudaro geri ratai, rėmas ir tam tikra komplektacija.

Kiek maždaug procentų varžybų sėkmės gali lemti geresnis dviratis?

Mes, dviratininkai, mėgstame sakyti: dviratis pats nevažiuoja, reikia minti dviračio pedalus. Tačiau būkime atviri, geras dviratis tikrai prisideda prie pergalės.

Ar pameni patį pirmąjį savo vaikystės dviratį? Koks tai buvo?

Atsimenu. Tėvai man buvo nupirkę vadinamąjį "Školniką".

Įdomu, o koks gi buvo pirmasis tavo treniruočių dviratis?

Labai labai senas plento dviratis. Pamenu, kad mano tėvas jį perdažė. Rėmas buvo geležinis... Dabar toks dviratis būtų tikras retro egzempliorius (juokiasi. autor. past.).

Skaudžios griūtys - sporto dalis

Kokiu didžiausiu greičiu yra tekę lėkti dviračiu? Niekada nėra sustabdę policininkai ir surašę baudos kvito už greičio viršijimą dviračiu?

Dviračiu esu važiavęs apie 110 km/h. Tai įvyko per varžybas, lėkiau nuo kalno. Su policija neturėjau dar jokių problemų. Gal jie nesitiki, kad dviratininkas gali važiuoti greičiau, nei leidžia kelių eismo taisyklės (juokiasi. Aut. past.).

Dviračių sporte skaudžios griūtys – dažnas reiškinys. Kokių nutikimų teko patirti? Dažnai tenka griūti? Papasakok, kokį smagesnį ar skaudesnį nutikimą, kuris įvyko per treniruotes ir kokį nutikimą, įvykusį per varžybas.

Visos griūtys būna skaudžios. "Tfu tfu tfu", reikia nusispjauti tris kartus per petį, dar nieko nesu susilaužęs.

Žinoma, daug kartų esu iki kraujo nusibrozdinęs odą... Skaudžiausias griuvimas buvo jaunių amžiuje treke. Kas matė, sakė, kad buvo tikrai kraupus vaizdas. Bet tai man nesutrukdė jau kitą dieną dalyvauti varžybose ir tapti prizininku. Pamenu, kad treneris Paulauskas šią istoriją nuolat pasakodavo kitiems dviratininkams.

Esi kilęs iš Šiaulių. Kokie keliai tave atvedė į Klaipėdą?

Savo vaikystę ir paauglystę iki 17 metų praleidau Šiauliuose. Tada išvažiavau treniruotis į Vilnių, į Lietuvos olimpinį sporto centrą. Vėliau gavau kvietimą atvykti į Klaipėdą. Ir čia pasilikau jau visam, sukūriau šeimą ir čia kuriu savo ateitį.

Papasakok plačiau apie savo šeimą.

Žmona Diana, turime sūnų, kurį pavadinome mano vardu - Gediminas. Čia buvo vienas iš mano norų, o ir žmonai šita mintis patiko. Su Diana, kuri dirba odontologe, susipažinome viename iš Klaipėdos naktinių klubų ir jau 16 metų esame kartu. Ji mane palaiko, atvyksta į Lietuvoje organizuojamas varžybas.

Kokių turi pomėgių? Kaip leidi laisvalaikį?

Labai patinka žvejyba. Pastaruoju metu visą laisvą laiką skiriu šeimynai ir namo statyboms.

Ar turi kokių nors prietarų?

Stengiuosi varžybose nelenktyniauti su nauja apranga. Jeigu taip jau nutinka, tada numetu aprangą ant žemės ir pamindau kojomis.

Kaip bandai save užvesti, motyvuoti prieš svarbias varžybas?

Klausausi muzikos ir iš anksto mintyse save nuteikiu, kad bus labai labai sunku.

Turi kokį šūkį ar posakį, kredo, kuriuo vadovaujiesi?

Man patinka šis posakis: "Jeigu ir nesiseka, vistiek kažkada ateis ta diena, kai pasiseks".

Gediminas Bagdonas dviračių sporte pasiekė skambių pergalių ir dar tikisi dalyvauti Tokijo olimpinėse žaidynėse.

Treniruoja jaunimą

Ne tik pats sportuoji, bet ir ugdai jaunąją kartą - dirbi treneriu "Klaipėdos" komandoje. Papasakok, kaip sekasi įsilieti į trenerio vaidmenį? Koks dabar tas jaunimas, ar noriai klauso patarimų? Galbūt tenka kartas nuo karto ir subarti ar pasakyti griežtesnį žodį? O galbūt kaip tik susibičiuliauji kaip geriausi draugai ir tada lengviau pavyksta pasiekti rezultatą?

Klaipėdos universitete įgijau Kūno kultūros ir sporto pedagogikos bakalauro laipsnį. Jaunimui tikrai nemažai padedu ir per treniruotes. Jie buvo labai laimingi, kad aš atėjau ir pradėjau juos treniruoti. Sumąsčiau daug naujovių.

Po varžybų būname geri draugai, bet per varžybas nuolaidų nedarau - stengiuosi būti toks treneris, kuris visuomet siekia geriausio rezultato. Taigi, būnu griežtas ir teisingas. Tiesa, būna, kad po varžybų "ant karštųjų" daug ką išsakau, bet vėliau atsiprašau ir viskas būna gerai. Pagaliau šiais metais Klaipėdos komanda išmoko važiuoti kaip viena darni komanda. Tai ir buvo vienas iš mano tikslų.

Prieš kelis mėnesius naujuoju Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentu tapo klaipėdietis Darius Levickis. Kokias matai permainas dviračių sporte?

Darius Levickis turi daug gražių ir įdomių idėjų. Manau. kad laikas parodys, kas bus padaryta. Labai tikiuosi, kad Darius laikysis savo tikslų ir dviračių sporto treniruočių sąlygos ir rezultatai ateityje tik gerės.

Koks dabartinis tavo vaidmuo Lietuvos dviračių sporto federacijoje?

Kol kas tik prižiūriu kelis sportininkus.

Turi svajonę ateityje tapti vyriausiuoju Lietuvos dviračių rinktinės treneriu?

Būtų labai smagu ir, manau, tai kažkada įvyks.

Pats dar mini dviračio pedalus ir per Lietuvos dviračių čempionatą įrodei, kad turi parako - tapai čempionu. Tikriausiai pamąstai ir apie Tokijo olimpines žaidynes?

Žinoma, kad pamąstau apie Tokiją. Manau, kad dar viskas yra įmanoma. Pergalė Lietuvos čempionate man pačiam buvo savotiška staigmena. Atvirai pasakius, mano tikslas buvo nuvarginti priešininkus, kad vienas iš mano komandos narių laimėtų lenktynes. Bet taip jau susiklostė, kad aš ir laimėjau. Jausmas - nuostabus.

Įrodžiau, kad dar turiu parako. Nors man jau 34-eri, tačiau šiose varžybose jaučiausi daugiausiai 25-erių. Buvau užsivedęs, koviausi taktiškai ir laimėjau. Jaunimui įrodžiau, kad daug ką lemia patirtis ir protas. Šįkart koviausi kaip gudrus lapinas: nuvarginau oponentus ir varžybų pabaigoje spurtavau. Savo auklėtiniams parodžiau pavyzdį ir tuo džiaugiuosi. Smagus buvo ir sutikimas: žmona ir kaimynai pasitiko su tortu ir skaniais valgiais. Po pergalės jau galėjau pasilepinti. Toks ir buvo mano šventimas be svaigiųjų gėrimų.

Ką patartum jauniems žmonėms, siekiantiems šio sporto aukštumų?

Patarčiau niekada nepasiduoti, siekiant savo tikslo. Pavyzdžiui, mano kelias į profesionalų lygį buvo labai sunkus, bet aš tai pasiekiau. Ir esu labai laimingas! Man pavyko. Padėsiu siekti šio tikslo ir kitiems.