Nusibodo sėdėti už nugaros, išmoko pati vairuoti motociklą

Tikrai ne visi Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentai žino, kad nuolatos besišypsanti Karjeros ir komunikacijos skyriaus vedėja Genutė Kalvaitienė yra baikerė. Pati ji savęs taip nevadina ir neketina bent jau kol kas stoti į kokį nors klubą. Nors jos jaunystės svajonė tapti medike iki galo ir neišsipildė, dabar ji vis tiek yra daktarė, tiesa, socialinių mokslų, ir jau trejus metus važinėja motociklu. Būdama nedidelio ūgio, smulkutė, kartais priverčia atsisukti praeivius - drąsi moteris. Dar būtų galima pridurti, kad ji yra iš tų žmonių, šalia kurių tiesiog gera būti.

"Noras pačiai vairuoti motociklą neatsirado staiga. Jis stiprėjo kurį laiką važinėjant juo keleivio vietoje. Motociklas man nebuvo svetimas nuo vaikystės. Tėtis turėjo motociklą "Iž" su lopšiu. Jis buvo mūsų vienintelė transporto priemonė, kadangi gyvenome Žemaitijos vienkiemyje. Šeima buvo gausi - 7 vaikai. Man vasaromis garaže tekdavo laikyti vyresniam broliui grandines, raktus, modernizuoti jo "Javą", - pasakojo G. Kalvaitienė.

Pagrandukė

Genutė šeimoje buvo jauniausia. Gyveno Skuodo rajone vienkiemyje. Dabar ten laukai belikę. Vyko melioracija ir visi gyventojai buvo iškelti. Brolis buvo jūrininkas, tad 1976 metais šeima atsikraustė gyventi į Klaipėdą.

Tai, kad ji atsidūrė Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, lėmė atsitiktinumas. Jaunystėje apie tai tikrai negalvojo, svajojo apie mediciną. Dar mokydamasi mokykloje vakarais dirbdavo ligoninėje. Mokėsi Klaipėdoje medicinos mokykloje, dirbo ligoninės chirurgijos profilio skyriuose. Ji prisipažįsta, kad ją traukia iššūkiai ir tai, kur nėra rutinos.

Bet ligoninėje keitėsi darbo tvarka, naktiniai budėjimai prasidėdavo nuo 15 valandos. Kadangi Genutė augino vaikus, tai suderinti nepavyko, pradėjo ieškotis darbo kitur. Jūreivystės mokykloje tuo metu reikėjo darbuotojo. Ir joje ji jau dirba apie 20 metų.

Be motociklų, ji turi dar vieną hobį, nors vargu ar psichoterapijos studijas Vilniaus geštalto institute antrus metus galima vadinti hobiu. "Tai labai įdomu, mane labai traukia psichoterapijos procesas. Tai ir hobis, ir mokslas kartu. O tikrasis mano hobis - gėlės. Vienais metai rožes auginu, kitais jukos žydi. Matyt, tai duota žemės, vienkiemio vaikui. Kasdien didelio dėmesio maistui neskiriu. Ir mane pasivijo mada, stengiuosi kuo sveikiau maitintis, nevartoti cukraus, miltų. Bet kai laukiu svečių, tada manyje prabunda šeimininkės sindromas", - pasakojo Genutė.

Paklausta, ar visi vaikai jos šeimoje tokie pašėlę kaip ji, smagiai nusijuokė ir pasakė, kad, ko gero, ne. Šiek tiek ji panaši į savo vyriausiąjį brolį, gyvenantį Mažeikiuose, jis irgi aktyvus, yra seniūnaitis.

Nenori gyventi primityviai

Tai, kad moteris vairuoja automobilį, šiais laikais jau nieko nestebina. Genutė jį vairuoja nuo 1992 metų. "Sėsti ant motociklo mane paskatino nenoras gyventi primityviai. Atsiradus tokiam norui atėjo ir suvokimas, kad vėliau gali būti vėlu. Supratau, kad išmokti valdyti laivą ar lėktuvą man jau tikrai yra per vėlu. To jau tikrai nebegalėčiau padaryti. Pamaniau, kad jeigu dar delsiu, galiu nebegauti ir teisių vairuoti motociklą. Tiesiog norėjosi naujų pojūčių, nes daug ką jau žinojau ir mokėjau.

Tačiau tokią svajonę įgyvendinti vis dėlto nebuvo taip paprasta. Patekau į tą zoną, kurioje nieko nemokėjau. Vairavimo mokykloje naudojami klasikiniai miesto motociklai, kurie yra gana aukšti, galingi ir sunkūs. Mažo ūgio vairuotojui, tokiam kaip aš, tai pirmiausia nemenkas fizinis iššūkis. Per egzaminą ir egzaminuotojai sakė, kad jis man per didelis.

Kitas iššūkis - emocinis: teko susidurti su baime, stresu, abejonėmis, ar suvaldysiu geležinį žvėrį, sveriantį beveik 200 kg, turintį keliasdešimt arklio galių. Toks jausmų kokteilis neapleido iki tol, kol neįgijau automatinių valdymo įgūdžių. Tikrai nemaniau, kad taip sunku suvaldyti dvi rankas ir dvi kojas, kad jos pradėtų automatiškai dirbti ir kartu su galva.

Na, o trečias iššūkis - mentalinis. Jau savarankiškai pradedant važinėti gatvėse ateina supratimas, kad iš tikrųjų reikia matyti daug daugiau nei vairuojant automobilį: stebėti tiek save, tiek tuos, kurie sėdi automobilyje, kitus eismo dalyvius, numatyti galimus jų veiksmus. Savotiška šachmatų lenta. Važinėjant mieste labai svarbu išlaikyti maksimalią koncentraciją. Svarbiausia, atsisėdus ant motociklo, nepamiršti nei savęs, nei aplinkinių. Ir už save atsakai 200 proc., ir už kitus. Visiškai kitas dalykas vairuoti motociklą nei mašiną. Tu esi lyg ir labiau pažeidžiamas. O kai vairuoji mašiną, gali ir nepastebėti, kaip atvažiuoji, viską darai automatiškai, o motociklu taip neišeina važiuoti", - pasakojo pašnekovė.

G. Kalvaitienės vaikai jau suaugę. Dukra Vilniaus universitete baigė prancūzų kalbą ir filosofiją, šiemet Glazge (Škotija) baigia fotografijos meno studijas. Sūnus mokosi trečiame Jūreivystės mokyklos kurse ir jau rengiasi atlikti praktiką jūroje - bus laivų mechanikas. Nei sūnus, nei dukra mamos neįkalbinėjo nelakstyti po miestą su motociklu, pritarė jos sumanymui.

66-ojo kelio Amerikoje pabaiga. Čia Genutė svajoja sugrįžti su motociklu.

Motociklai turi charakterius

"Teises turiu jau trejus metus. Kurį laiką važinėjau su "Caferacer" tipo motociklu. Jis yra lengvesnis, stilingas, turi linksmą charakterį. Šie motociklai buvo sukurti Didžiojoje Britanijoje ir skirti važiuoti nuo vieno baro iki kito paklausyti muzikos. Dabar pradedu važinėti su galingesniu klasikiniu "Triumph Bonneville", - sakė Genutė.

Ji mano, kad kiekvienas motociklas turi savo charakterį. Didžiulė jų įvairovė leidžia žmogui patenkinti savo individualius poreikius. Čioperininkui, važinėjančiam greitkeliais, reikia, kad motociklas būtų kuo sunkesnis, enduristui, nevažinėjančiam keliais, - kad kuo lengvesnis. Jeigu nori būti tarp bendraminčių, burtis į klubus - tau tinka vienoks motociklas. Jeigu nori keliauti vienas ar dviese su kuprine ir tau nesvarbūs išoriniai atributai - tinka kitoks. Bet kokiu atveju motociklas padaro gyvenimą spalvingesnį, gyvesnį ir įdomesnį", - sako G. Kalvaitienė.

Ji jau žino, kokio motociklo nenorėtų vairuoti. Sako, ant "britvos" tikrai nesėsianti.

Pavasarį prasideda mototoksikozė

Visi turime savo priežasčių, kodėl darome vieną ar kitą dalyką. Paklausta, koks jausmas apima važiuojant motociklu, Genutė atsakė: "Valdant motociklą tas jausmas, kai vėjas pučia į tave, nerealus, tai laisvės pojūtis. Važiuodama motociklu jaučiu visus gamtos kvapus, garsus, ir tai man - gyvenimo dalis, didžiulis malonumas, kurio sunku atsisakyti."

Moteris sako, kad didžiulis trūkumas yra sezoniškumas, esą todėl motociklininkai kasmet pavasarį serga besikartojančia motociklininkų liga - mototoksikoze.

Pati Genutė savęs baikere nevadina, sako esanti motociklininkė tyrinėtoja. Bet ji seka moterų baikerių judėjimą, žino, kad yra toks klubas "Vėjų laumės" ir kt. "Man to nereikia. Artimiausioje ateityje klubo tikrai neieškosiu", - sako ji.

Bet baikerių šventėse, į kurias susirenka gyvenimo su motociklu mėgėjai, dalyvauja. Jau ne pirmus metus ji važiuoja į tradicinį tarptautinį paplūdimio baikerių festivalį "Beach Bike Fest" Šventojoje.

Tik vienas kitas Jūreivystės mokyklos studentas žino apie skyriaus vedėjos potraukį motociklams. "Absolventai kartais atvažiuoja su motociklais ir visada ateina pas mane pasigirti, pasirodo įvažiuodami į kiemą. Mes pasidalijame baikerių džiaugsmais. Galėtume suburti tikrai nemažą jūrininkų baikerių klubą. Tarp studentų populiaru turėti ir motociklą", - sakė G. Kalvaitienė.

Jau ilgisi tolimesnių kelionių

G. Kalvaitienė sako, kad jos kelionių sąrašas dar nėra užgniaužiantis kvapą, bet jos jai leidžia kitaip pamatyti, atrasti artimas vietas. "Pradėjau nuo kelionių savaitgaliais po Žemaitijos, pamario krašto miestelius, gamtos perlus, istorines vietas: Skuodas, Telšiai, Plungė, Tauragė, Šilutė, Rusnė, Priekulė ir t. t.

Smagu leistis ir į ilgesnes keliones pas kaimynus. Įspūdinga kelionė buvo praėjusią vasarą vadinamuoju švyturių keliu - Liepoja, Ventspilis, Kolkos ragas, kur Rygos ir Baltijos jūra susijungia, Jūrmala, Ryga, Saulkrastai. Bet jau atsiranda ir tolimesnių kelionių ilgesys..." - prisipažįsta ji.

Kelionių metu ji nemiega palapinėse, mieliau renkasi viešbučius.

Šį rudenį G. Kalvaitienė lankėsi Amerikoje, kol kas be motociklo. Jai teko važiuoti garsiuoju 66-uoju keliu. Didžiausia jos nerealiai reali svajonė sugrįžti ten su motociklu arba juo pavažinėti po Indiją.

"Kelionė be motociklo smagi, bet motociklas jai suteikia kitų spalvų. Ten, kur vykstame pirmą kartą, visada naudojamės gidų paslaugomis. Gauni koncentruotą informaciją, nereikia tam gaišti laiko. Bet jeigu į tą pačią vietą grįžtama antrą kartą, gido nebereikia. Po kelionių tu pradedi domėtis daugeliu dalykų - istorija, faktais. Jeigu skaitai informaciją prieš kelionę, ji tavęs neužkabina, nes dar neturi emocinio ryšio su naujomis vietomis", - įsitikinusi Genutė.

Baikerių moterų judėjimas

Lietuvoje moterų motociklininkių skaičius kasmet auga. Šiuo metu yra daugiau kaip 6 tūkst. vairavimo teises turinčių moterų, veikia klubai, jungiamasi prie pasaulinių iniciatyvų. Lietuvos baikerės dalyvavo viename iš etapų tarptautiniame moterų motociklininkių ture aplink pasaulį, kurio metu per 12 mėnesių planuojama aplankyti 100 šalių. Turas finišuoja šį pavasarį Londone. Šio žygio tikslas - atkreipti dėmesį, kad moterys yra lygiavertės motociklų vairuotojos, taip pat paskatinti kitas merginas ir moteris drąsiai įgyvendinti svajonę vairuoti motociklą, nepasiduoti aplinkos spaudimui ar vidinėms baimėms.