"Mes dirbame viso pasaulio vandenynuose"

Lietuva turi tik 6 tolimuosiuose žvejybos regionuose dirbančius Europos Sąjungos (ES) žuvininkystės kontrolės pareigūnus. Siūlome susipažinti su dviem iš jų. Eglė Radaitytė sako, kad nesvarbu, kur įsikūręs būtų įstaigos biuras, - Kėdainiuose ar Kanadoje, - dėl to jos darbo specifika nesikeistų. Jeigu prireikia, direktorius ją suranda ir Atlanto vandenyno viduryje. Grįžęs į Lietuvą žvejybos inspektorius Arnas Mankevičius net nepirko mašinos, nes jam ji nereikalinga.

"Daug žmonių nežino mūsų darbo specifikos. Jūrose ir vandenynuose dirbantiems inspektoriams tenka lipti iš laivo į laivą. Mus su specialiais kateriais nuleidžia į vandenį, priplaukiame prie žvejybos laivo, įlipame į jį ir atliekame nustatytas procedūras. Mūsų uniforma sveria apie 7 kg. Kai į kitą laivą reikia įlipti virvinėmis kopėčiomis, lengva nebūna. Be to, jūra neprognozuojama, oro sąlygos gali pasikeisti labai greitai. Virvinės kopėčios nėra stabilus dalykas, laivelį siūbuoja vandenyno bangos, ir tai gana pavojinga. Kartais gali pasitikėti tik sėkme, kad pataikysi užšokti ant kopėčių. Ko gero, mes visi esame šiek tiek adrenalino mėgėjai", - sako E. Radaitytė.

Ji eina Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žvejybos stebėsenos ir kontrolės skyriaus vedėjos pareigas. Pasak E. Radaitytės, ES žuvininkystės inspektorių Lietuvoje yra ir daugiau, nes ir Baltijos jūros kolegos priklauso tam pačiam būriui, bet tolimuosiuose rajonuose dirba tik keli, ir ji jiems vadovauja. Žvejybos stebėsenos ir kontrolės skyriuje buvo 5 inspektoriai, o nuo šių metų vasario 3 d. jų jau yra 6.

"Kai Žuvininkystės tarnyba buvo perkelta iš sostinės į uostamiestį, sėkmingai dalinu savo gyvenimą tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Ne tik man, bet ir mano kolegoms šis darbas yra brangus, nes mes mylime gamtą ir stengiamės ja rūpintis", - kalbėjo pareigūnė.

 VADOVĖ. Eglė Radaitytė sako, kad Lietuvą pasiekia tik labai nedidelė žuvų, kurias sugauna ES inspektorių inspektuojami laivai, dalis. Vandenynų žuvys skanios, bet, deja, mes jų šviežių niekada negauname. Inspektorius Arnas Mankevičius.

Apie Grenlandijos ryklius

"Grenlandijos rykliai vieni seniausių gyvūnų žemėje. Mokslininkų nuomone, jų amžius gali siekti daugiau kaip 500 metų. Patelė, kuri buvo sugauta man matant, buvo 3,5 metro ilgio. Vadinasi, jai maždaug 300 metų. Manoma, kad Grenlandijos rykliai per metus užauga po vieną centimetrą. Sugauta ryklio patelė buvo sėkmingai paleista atgal į vandenyną. Tai labai įdomi žuvis - ji yra beveik nematanti. Jos akytės mažos, jas užpuola parazitai ir ji dažnai apanka. Žinoma, kad tai žuvys plėšrūnės, bet nėra užfiksuota atvejų, kad jos būtų užpuolusios žmones. Beje, Grenlandijos ryklių, kurie yra kiek mažesni ir nesiekia baltųjų ryklių dydžio, mėsa yra toksiška ir netinkama žmonių maistui. Grenlandai ir fareriečiai juos džiovina ir jų mėsą naudoja šunų ėdalui. Tačiau Šiaurės vakarų Atlante dažniausia žvejojantys ispanai ir portugalai nesuinteresuoti jų gaudyti, tad šios žuvys yra paleidžiamos. Žvejybos Šiaurės vakarų Atlante organizacija (NAFO) jau renka duomenis apie šiuos ryklius, nes pastaraisiais metais jų labai dažnai pasitaiko žvejų tinkluose", - pasakojo E. Radaitytė.

RYKLYS. Šiai Grenlandijos ryklių patelei, ko gero, yra apie 300 metų. Ji buvo paleista atgal į vandenyną.

Adrenalino mėgėjai

Moteris pasakojo, kad darbe kartais nutinka nelaimingų įvykių. "Kitą kartą iš tikrųjų geriau šokti į vandenį nei į valtį, nepaisant to, kad rizikuoji būti įtrauktas po laivo sraigtu. Bet tam mes esame specialiai apmokyti, visi esame baigę išgyvenimo jūroje kursus. Žinoma, praktika visada šiek tiek skiriasi nuo teorijos, tačiau kolegos iš Kanados yra puikiai apmokyti gelbėti žmones, - pasakojo Eglė. - Šiais laikais žvejybos inspektorių darbo specifika tokia, kad jie gali dirbti bet kur. Visas pasaulis yra mūsų. Nesvarbu, ar mes Vilniuje, ar Klaipėdoje esame, mūsų darbas yra toks pat. Dažnai juokauju, kad man jokio skirtumo, kur būti - Kėdainiuose ar Kanadoje.

Kita darbo pusė yra ta, kad mes nuolatos turime domėtis ir informacinėmis technologijomis, dėl kurių patiriame nemažai iššūkių. Žinoma, turime gilintis ir į aplinkosaugos situaciją, ir toli gražu ne tik Baltijos jūroje. Šiandien mūsų veikla neapsiriboja tik Atlanto vandenynu, Lietuvos Respublikos laivai dirba ir Ramiajame, ir Indijos vandenynuose, kur vykdoma ne tik žvejyba, bet laivai-šaldytuvai priima žvejybos produktų krovinius. Iš tikrųjų mes dirbame viso pasaulio vandenynuose, o tai reikalauja nemažo žinių bagažo: mes privalome žinoti regioninių žuvininkystės valdymo organizacijų reikalavimus, ne tik Lietuvos, bet ir ES teisės aktus, kitas tarptautines sutartis. Šie susitarimai yra peržiūrimi kiekvienais metais ir mes turime žinoti visus pokyčius."

Pasiteiravus, kodėl pasirinko tokią sunkią profesiją, E. Radaitytė atsakė, kad šiuo metu Niufaundlende (Kanada) įsikūrusiame inspektorate apie 50 proc. žvejybos inspektorių yra moterys.

Gamta pasako "stop"

"Žvejams šiais laikais yra sunku, nes gamta jau sako "stop". Tai nėra žmonių išsigalvojimai, tai yra prasidėję procesai, kuriuos aiškiai matome", - sako Eglė.

Pasak Žvejybos stebėsenos ir kontrolės skyriaus vedėjos, 2020-ieji yra išskirtiniai žvejybos Šiaurės vakarų Atlante atžvilgiu, nes po 10 metų vėl leista šiaurinių krevečių žvejyba, kuri buvo uždrausta dėl drastiškai sumažėjusių išteklių. Lietuva 2020 metams gavo 145 žvejybos dienas. Beje, Estija turi daugiau nei pusę ES krevečių žvejybos kvotos.

Eglė ir anksčiau domėjosi krevetėmis. "2017 m. dalyvaudama inspekcinėje misijoje mačiau, kad gausiai pasitaikė krevečių, įsipainiojusių į tinklus. Laivų kapitonai irgi teigia, kad dabar krevečių jau pagausėjo. Tad, ko gero, buvo priimtas visai neblogas sprendimas vėl leisti žvejoti, tačiau akylai stebint, kokie bus šiųmetiniai laimikiai", - mano ji.

E. Radaitytė džiaugiasi, kad tolimųjų plaukiojimų žvejybos laivų kapitonai darosi vis sąmoningesni ir stengiasi mažiau kenkti gamtai. "Pernai misijoje mačiau, kad vienas kapitonas savo laive laikė net akmenis. Kai vykdoma dugninė žvejyba, kartais tinklus suplėšo akmenys ar kitos šiukšlės, kurios yra išmetamos iš laivų. Tas kapitonas, viską, ką rado tinkluose, pasiliko laive, kad parplukdytų į krantą. Nors dažniausiai šiukšlės yra tiesiog išmetamos atgal. Bet jau į laivus ateina darbuotis jauni žmonės ir jų mąstysena jau kitokia", - mano Eglė.

DARBAS. Eglė Radaitytė dirba žvejybos laive Atlanto vandenyne.

Kardinaliai pakeitė gyvenimą

Įdomu tai, kad pagal išsilavinimą E. Radaitytė yra viešojo administravimo, informacijos ir komunikacijos specialistė, bet jau daugiau nei 15 metų dirba žuvininkystės srityje. "Juokauju, kad į šitą darbą mane atvedė genai. Mano tėtis ilgą laiką dirbo žuvų išteklių apsaugos ir atkūrimo specialistu", - sakė Eglė.

E. Radaitytė turi šeimą, augina dvi dukras. Viena šiemet jau taps pilnamete. Ji persikraustė į Palangą, nes Eglės, kuri yra kilusi iš Palangos, mama gyvena šiame mieste. O jaunėlė liko gyventi Vilniuje. "Šitą pokytį dėl darbo traktuoju kaip laikiną sprendimą, nes šeima negali visą laiką taip gyventi.

Nors šiandien darbo specifika mums leidžia viską suderinti. Tas 300 km atstumas nėra kažkoks kosmosas. Kartais pajuokauju, kad jeigu tarnybos direktorius nori, pasiekia mane ir vidury vandenyno. Gal ir ne toks geras, bet interneto ryšys ten dirbančiuose laivuose yra. Yra ir palydovinis ryšys, ir palydovinis telefonas, - kalbėjo inspektorė.

Iš Kopenhagos - į Klaipėdą

Arnas Mankevičius - vilnietis, bet dirbti į Klaipėdoje įsikūrusią Žuvininkystės tarnybą, galima sakyti, atvyko iš Danijos, iš Kopenhagos.

Kopenhagos universitete jis studijavo gamtos mokslus ir dirbo darbus, nesusijusius su specialybe. Paskui iškilo klausimas - arba likti dirbti toje šalyje, arba grįžti į Lietuvą. "Pamaniau, Danijoje niekada nebūsi vietinis, visada tik svečio teisėmis gyvensi. Tad pasirinkau gyventi savo šalyje, nors ir už mažesnę algą. Kai tik pradėjau dirbti Lietuvoje, ji buvo 5 kartus mažesnė, nei užsidirbdavau Danijoje dirbdamas atsitiktinius darbus. Su Žuvininkystės tarnybos direktoriumi sutariau, kad pabandysiu, jeigu darbas patiks, pasiliksiu, o jeigu ne, po bandomojo laikotarpio grįšiu atgal į Daniją. Ir, žinokit, patiko. Jau dirbu daugiau kaip metus. Grįžau pirmiausia į Vilnių ir padirbau mėnesį. Apie planus, kad tarnyba bus perkeliama į Klaipėdą, žinojau iš anksto. Pamaniau, labai įdomus variantas - iš miesto teks važiuoti į kaimą, pranašumas tik toks, kad tai uostamiestis.

Iš pradžių galvojau, kad bus labai liūdna. Žiemą iš tikrųjų čia ganėtinai niūru, bet vasarą uostamiestyje netgi smagiau nei Vilniuje. Net nežinojau, kad Klaipėdoje tiek daug draugų turiu - visi nori pasisvečiuoti vasarą. Nuomoju butą pačiame miesto centre. Į darbą ir sporto klubą einu pėsčiomis, nereikia kaip Vilniuje strigti kamščiuose ir važiuoti valandą, o tai man didžiulis privalumas. Aš net nepirkau mašinos grįžęs į Lietuvą. Man jos tiesiog nereikia.

Apskaičiavau, kad jei reikia važiuoti kur nors labai nedaug, tai pigiau išsikviesti taksi. O kai reikia grįžti namo, susirandu pavėžėją, 10 eurų - ir tu jau Vilniuje. Paima prie namų ir paleidžia prie namų. Labai patogu", - apie gyvenimą Klaipėdoje pasakojo Arnas.

EŠERIAI. Ešerių žvejyba Atlanto vandenyne. Jūros ešeriai tikrai yra labai skanūs.

Dirbo ispanų karo laive

A. Mankevičiui darbinantis į Žuvininkystės tarnybą buvo reikalaujama, kad turėtų IT žinių, mokėtų anglų kalbą ir turėtų išsilavinimą, susijusį su gamtos mokslais.

Vėliau lankė įvairius kursus, išlaikė egzaminus ir dabar yra tolimųjų regionų žvejybos inspektorius. Jo prižiūrimi laivai daugiausia dirba Šiaurės Atlanto vandenyne. Kadangi tame rajone dirba laivai, plaukiojantys su Lietuvos vėliava, Lietuva yra įsipareigojusi ten atlikti dalį inspekcijos. "Po apmokymų Lietuvos ir kitų šalių inspektoriai siunčiami į jungtines misijas inspektuoti žvejybos laivų. Aš į tokią misiją vykau vasarą, visą rugpjūtį ten praleidau. Ispanų kariniame laive buvo trys inspektoriai: aš, ispanė iš Madrido ir inspekcijų koordinatorius olandas. Mes tris savaites vykdėme kontrolę Šiaurės vakarų Atlanto regione", - pasakojo Arnas.

Tąkart buvo atlikti 8 patikrinimai, nustatyti pažeidimai dviejuose laivuose. Dažniausiai pasitaikantis pažeidimas - netvarkinga dokumentacija. Dėl netvarkingos dokumentacijos pažeidimas buvo fiksuotas portugalų žvejybos laive. Viename Farerų salų laive žuvys buvo laikomos oficialiai nedeklaruotose šaldymo patalpose, laive nebuvo stebėtojo, taip pat buvo aptikti 4 pažeidimai dėl netvarkingos dokumentacijos. Tai jau buvo šiurkštūs pažeidimai. Pasak A. Mankevičiaus, į šiurkščius pažeidimus yra atsižvelgiama daug griežčiau skiriant atitinkamas nuobaudas.

LAIVAI. Vandenynuose žvejoja dideli žvejybos laivai.

Nuotraukos iš asmeninio Eglės RADAITYTĖS archyvo.

"Mes surašėme patikrinimo aktą, surinkome dokumentų kopijas, nufotografavome įrodymus ir viską pagal galiojančią tvarką nusiuntėme Farerų salų bei kitoms atsakingoms institucijoms. Kaip laivą bausti, sprendžia laivo šalies atsakingos institucijos - šiuo atveju Farerų salų inspektoriai. Tokių atvejų, kad būtų sugauta per daug žuvų arba neatitiktų deklaruojamos žuvų rūšys, misijos metu nebuvo.

"Lietuvos laivai tuo metu ten nežvejojo. Patikrinome ir japonų, ispanų, ir portugalų laivus. Šiais laikais žuvų išteklių mažėja, tad jų gaudymo taisyklės yra griežtesnės. Pamatę inspektorių, žvejai vandenyne nesutrinka ir kontrolei nesipriešina, visada priima į laivą ir dažniausiai būna paslaugūs, nes nori, kad patikra būtų įvykdyta kuo greičiau. Mes neturime teisės turėti ginklą, tačiau už poros jūrmylių mūsų laukia karinis laivas. Suprantama, kad žvejybos laivui pasprukti nepavyktų, o ir inspektoriai būdami žvejybos laive per racijas nuolatos praneša apie situaciją.

Esu girdėjęs pasakojimų, kad anksčiau žvejai neįsileisdavo į laivą, nenuleisdavo jokių kopėčių ir specialiai plaukdavo visu greičiu, kad inspektoriai negalėtų įlipti. Anksčiau žvejams išsisukti dėl pažeidimų būdavo lengviau, nes ir priežiūros buvo mažiau.

Kartais iš akių matyti, kad kažkas ne taip. Įlipi į laivą, o žvejai prakaituoja, nerimauja, ko gero, kažką slepia. Tokiu atveju laivą tikrini nuosekliau, o žuvų produktus perskaičiuoju kelis kartus. Jeigu žvejų netikrini, jie gali pasijusti, kad gali daryti ką nori: viršyti sugaunamų žuvų kvotas ir net gaudyti uždraustas, nykstančias rūšis. O nykstančių žuvų rūšių šiuo metu yra daug. Be tokios kontrolės, kokią vykdau dabar, delfinai ir rykliai taip pat galėtų būti geras nelegalus uždarbis.

Jeigu žuvų vandenynuose bus sugaunama per daug, nutiks taip, kaip menkėms Baltijos jūroje. Kad jų sumažėjo, lėmė ne vien tik gamtos veiksniai, bet ir "peržvejojimas". Žvejų noras daryti nusižengimus gerokai sumažėja, kai jie žino, kad bet kuriuo metu gali susidurti su inspekcija, o už pažeidimus laukia didelės baudos ir kiti nemalonumai. Deja, bet žvejams vis dėlto reikia kontrolės", - sakė inspektorius.