Marijos Alseikaitės - Gimbutienės mokslininkės pašaukimas atsiskleidė anksti

Prieš savaitę, sausio 23-iąją paminėjome pasaulinio garsios archeologės ir antropologės, archeomitologijos pradininkės profesorės Marijos Alseikaitės Gimbutienės 100-metį ir visi šie metai Lietuvoje skirti mokslininkei atminti. "Kultūros uoste" M. Gimbutienės asmenybę ir jos darbus prisiminsime straipsnių cikle "Raganos pėdomis". Ragana ji pati save yra ne kartą pavadinusi, primindama, jog etimologiškai šis žodis siejasi su žodžiais "regėti, numatyti". Mokslininkė tikėjo, kad jos darbai turi pranašiškų savybių.

Apie Mariją Alseikaitę-Gimbutienę daug rašyta, tačiau visada domina žymių žmonių gyvenimas nuo vaikystės iki pripažinimo. Kokie faktoriai lėmė žmogui tapti garsiu, palikti ryškų įspaudą istorijoje.

Apie M. Alseikaitės-Gimbutienės charakterį vaikystėje ir jaunystėje; jos polinkius, pasaulėžiūrą ir vertybes žinoma nedaug. Nežinomas jos šeimos kelias emigracijoje. Todėl šis straipsnis būtent apie M. Gimbutienės vaikystės ir jaunystės metus bei įvykius subrandinusius ryškią asmenybę. Straipsnyje remiamasi M. Gimbutienės dienoraščiais ir karo metų prisiminimais, kurie išleisti knygoje Ž. Gimbutaitė "Marija Gimbutienė. Dienoraštis ir prisiminimai".

Anksti neteko tėvo

Marytė dienoraštį pradėjo rašyti būdama aštuonerių. Dienoraštyje pasakojo apie savo vaikystės dienas. Kai mergaitei sukako 15 metų, mirė jos tėtis Danielius Alseika, daktaras, šviesus visuomenės veikėjas. Su šiuo skaudžiu įvykiu mokslininkės gyvenime įvyko lūžis, ji suaugo. Tuomet atsirado įrašas dienoraštyje: "Aš Tavo, Tėtuk, keliais eisiu, už kuriuos turbūt nėra ideališkesnių. Tu parodei man gyvenimo kelią ir aš seksiu juo!" Savo dienoraštyje M. Alseikaitė-Gimbutienė dažnai minėjo tėvą ir stebėjo savo asmenybės pokyčius: "O jei Tėtukas būtų gyvas, gal aš ne taip surimtėčiau, gal reikėjo tos aukos!"

Būsima mokslininkė dažnai kalbėjo apie norą daryti gerus darbus Lietuvai, palikti savo pėdsaką. "Kokia gėda būtų man, jei tokias sąlygas turėdama nieko nepadaryčiau. Juk visą dėmesį galiu koncentruoti į lietuvišką kultūrą, lietuvių tautą. Aš gi turiu tiek noro ir užsimojimų, net fantastiškų svajonių!"

Politiniai įvykiai - Klaipėdos krašto aneksija, Vilniaus krašto praradimas dar labiau stiprino M. Alseikaitės-Gimbutienės meilę Lietuvai, patriotiškus jausmus. "…Aš tikiu, kad lietuvių tauta dvasiškai ir tautiškai stiprės… Gyvensim! Gyvensiu aš gyvens ir Lietuva."

"Tau, brangioji Lietuva, nieko bloga nepadariau, o gal dar trupučiu prisidėjau, kad Tu nežlugtum, kad Tu augtum, kad tu kada nors pražystum", - taip rašė Marija, būdama vos 19 metų.

Marija su Danute 1945 m. Urnau.

Pirmoji ir vienintelė meilė

Būdama 16 metų Marija Alseikaitė susipažino su Jurgiu Gimbutu. "Įsimylėjau Jurgį. Jis man labai primena Tėtuką. Matomės labai dažnai." Susitikę jie diskutuodavo apie Lietuvą, ateitį. Marija stebėjo ne tik savo augimą, bet ir Jurgio.

"Aš laiminga atradus, pamėgus darbą, bet meilė daug aukščiau - meilė viskam - ir Jurgiui, ir Lietuvai, ir visam pasauliui. Meilė ne vien aistra. Dabar aš rami. Tarp mudviejų vis tiek išliks harmonija. Specialybės viena kitą papildo - viena ekonominiam būviui kelti, kita dvasinei kultūrai." Ir iš tiesų Jurgio apsukrumas karo metais ir emigracijoje gelbsti šeimą įvairiose situacijose: susirandant darbą, trūkstamų maisto produktų ar vietos gyventi.

Jaunos merginos laisvalaikis visiškai nebūdingas standartiniam jaunimui. Vienumoje ji mėgsta skaityti poeziją, geras knygas, skambinti pianinu. Ji net rašo pamokomąjį straipsnį skiautininkėms, kad tiek yra gerų knygų, jog užteks visam gyvenimėliui skaityti. Mariją erzina kompanijų ir balių nuobodumas, erzina pas mamą namuose susirinkusios kompanijos tušti plepalai. Būsimoji mokslininkė nori turėti artimų draugų būrelį: "Idealu būtų, kad kiekvienas nors kiek būtų menininkas, vis tiek, kokios srities."

Marijos Alseikaitės vestuvės irgi buvo neįprastos ne tik dėl karo, bet ir todėl, kaip ji pati rašo, kad "niekad neskyrė šliūbui daug reikšmės". Susituokė Marija ir Jurgis Betygaloje 1941 m. liepos 12 d. Klebonijoje buvo tik dėdė Praniukas (kun. Pranas Janulaitis), jiedu ir vairuotojas.

"Tamsu, tik žvaigždėtas dangus ir didelis didelis mėnulis. Einam į bažnyčią. Aš glaudžiu ciocės Julės baltų ir raudonų rožių bukietą. Aidi per bažnyčią dviejų žmonių žingsniai. Einam į žvakes."

Disertaciją apginti sutrukdė karas

Niekada dideli darbai nenuveikiami be pastangų ir darbo. "Mokaus dėl to, kad tai man prie širdies, kad išsiugdyčiau ir tada duočiau savo Lietuvai, kultūrai, artimiesiems." Būdama studente Marija dienoraščiuose užsiminė apie darbą ir griežtą dienotvarkę: "Keliuos 5.30 val., išsidušuoju, pasigimnastikuoju ir apsitaisau. Nuo 6-8 val. skambinu, pavalgau ir išeinu. Visa diena universitetui ir kitiems reikalams. Po pietų ir vakarienės - knygos ir laikraščiai. <...>

Būtinai turiu daugiau dėmesio skirti kortelių sistemai. Priverstinai turiu rašyti išvadas ir recenzijas iš knygų. Tai vis vien man bus reikalinga." Dar vėliau rašė: "Dirbti, dirbti, kad nė viena minutėlė veltui neprabėgtų. Krautis, krautis ir duoti. Tik jėgų, jėgų."

Jaunos mokslininkės pastangas netruko pastebėti profesorius Antanas Salys ir dr. Jonas Puzinas. M. Alseikaitės referatas "Etnografinių lietuvių (rytinių baltų) - slavų ribų istorinė apžvalga" sulaukė gerų atgarsių. Universitete jai pasiūlyta tęsti studijas aspirantūroje. Diplominio darbo "Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje proistoriniais laikais" įvertinimas skambėjo taip: "Puikiai orientuojasi savo pasirinktoje temoje, moka sistemingai ir metodiškai nagrinėti turimą medžiagą ir daro pagrįstas išvadas. Darbas yra nepaprastai kruopštus, sistemingas ir aiškios išvados. Darbą vertinu labai gerai."

Vėliau, jau susilaukus dukrelės, M. Alseikaitė-Gimbutienė užbaigė savo disertaciją, tačiau apginti jos nespėjo. Karas pasuko įvykius kita linkme.

1943-iųjų birželį gimė Gimbutų pirmagimė Danutė. Mergytė tapo Marijos paguoda. Dirbti mėgstamą darbą mokslininkei trukdė karas ir šeimos rūpesčiai. "Tiek daug vis atsiranda tų šeimyninių rūpesčių, kurie dėl karo sąlygų suėda baisiai daug laiko." Iš Pažaislio Marija dažnai važiuodavo dviračiu parsivežti davinio ir daržovių iš Fredos (Kaunas).

"Lietuva griūva, Lietuva žūva. Lietuviai bėga iš tėvynės. Ir mes pakeliui." Karo įvykiai privertė šeimą pasitraukti iš Kauno į Tauragės apskritį, o vėliau - ir emigraciją.

Bus daugiau.