Marija Alseikaitė-Gimbutienė: "Gyvenimas yra amžinas dabar"

Tęsinys. Pradžia čia

Iš Pažaislio šeima bandė pabėgti vežimu, kinkytu arkliais, tačiau jų negavo. M. Gimbutienė dienoraštyje aprašė, kiek ir kokių daiktų nusprendė pasiimti.

"Nešiojamus drabužius beveik visus pasiėmėm, įsidėjom kiek turėjom lašinių ir geresnių produktų, labai nedaug knygų. Savo gerųjų knygų dalį užkasiau Pažaislyje po namu, kartu su kai kuriais dokumentais ir laiškais.

Palikome ir beveik visas fotografijas. Kadangi prieš akis buvo taip neaiškios kelionės sąlygos, nepaėmėm tiek daug brangių dalykų, kurių vėliau taip gailėjomės."

Skaudus ir liūdnas buvo paskutinis atsisveikinimas su mama. "Mama nepaleidžia iš rankų Danutės. Valgome braškes su cukrum. Greit sutemsta. Vaikelį reikia guldyti, tačiau mama vis dar išsikovoja pusvalandžius pasidžiaugti su anūkėle. Jurgis dar užsiverčia vyno butelį ir iš karto iki dugno išgeria. Prie mamos lovos, pabučiuoju jai rankas, valdydama ašaras..."

Pabėgėlių išgyvenimai

Liepos 8 d. 1944 m. šeima iš Kauno baidoku išplaukė į Jurbarką. Kitą dieną pasiekė Jurbarką, kuris jau buvo pilnas pabėgėlių. Iš ten Jurgis dviračiu nuvažiavo į Paežerio dvarą Šilalės rajone. Ten gavo arklius ir parsivežė šeimą su daiktais. Dvare Gimbutai praleido 3 savaites.

"Gyvenam neišsikraustę čemodanų. Retkarčiais pagalvojam, kad gal ir žiemą reiks čia praleisti, imam konkrečiau šį bei tą planuoti, rūpinamės gauti namų apyvokos daiktų. Nežinojimas kankina."

M. Gimbutienės mokslinis darbas sustoja.

"Tik Danutė mano užsimiršimas. Save iš dalies pamiršau. Mano studijos? Jos nesiderina šiems baisiems įvykiams."

Rugsėjo 15 d. su vienkinkiu vežimu, prikrautu daiktų, Gimbutai kerta Vokietijos reicho sieną ir pasiekia Šilutę.

Vargais negalais įsigrūda į traukinį. Marija su dukrele keliauja vagone, pilname vokiečių kareivių, Jurgis vos spėja įšokti į bagažo vagoną.

"Vaikas baisiausiai prašo valgyti, verkia. Viena bjauri vokietė valgo buterbrodą ir mums įsako lietuviškai nekalbėti, nes, jos žodžiais, "mes, vokiečiai, nepakenčiam Vokietijoj svetimos kalbos"."

Į kitus traukinius bėgliai persėdo Įsrutėje ir Alensteine. Jais jau važiavo patogiai, nes pabėgėlių srautai nebebuvo tokie masiniai.

Rugsėjo 17 d. Gimbutai pasiekė Vieną. Po didelių pastangų Jurgiui pavyko gauti nakvynę nakvynės namuose. Mergytė visą naktį praverkė ir kitą naktį savininkas nebeleido nakvoti.

"Čia pirmą kartą taip skaudžiai pajutau, kad esu be namų, svetimame krašte. Žmonės nerodo širdies, žiaurūs", - rašė M. Gimbutienė dienoraštyje. Visą dieną jauna mama su mažu verkiančiu išvargusiu vaiku pravaikščiojo po miestą, kol Jurgis rado kambariuką pas pažįstamus, tačiau pats šeimos tėvas dėl vietos stokos išėjo miegoti nakvynės namuose.

Laikinas prieglobstis Vienoje

Po 10 dienų intensyvių paieškų šeima išsinuomojo kambarį pas vatos fabriko direktorių poną Laun geriausiame Vienos kvartale. Ten gyvendama Gimbutienė su dukryte aplankė gražiausias miesto vietas, zoologijos sodą. Vakarais skaitė knygas iš turtingos Laun bibliotekos. Marija net nuėjo į proistorės institutą pasiklausyti dėstomų paskaitų. "Graži ir nenuobodi Viena, ypač tada, kai užmiršti, kad karas."

Tuo metu Vienoje glaudėsi apie 3 000 lietuvių pabėgėlių: menininkų, profesorių, inžinierių, gydytojų.

Tačiau Viena vis dažniau bombarduojama. Spalio 5-12 d. bolševikai galutinai užima Lietuvą. Pasipila dar viena pabėgėlių banga.

Šeima vėl traukiasi, šįkart - į Insbruką Austrijoje. Taukiniai perpildyti, kelionė - varginanti. Austrijoje mokslininkė pirmąkart pamato kalnus, kurie ją pradžioje žavi, o vėliau dėl namų ilgesio nebeatrodo mieli.

Lietuvių centras Insbruke

Gimbutams emigracijoje labai padėjo komunikabilumas, kalbų mokėjimas ir daug pažinčių. Mieste gavo didelį kambarį, įsikūrė dar geriau nei Vienoje, tačiau bombardavimo aliarmai čia - dar dažnesni. Insbruke Gimbutų butas tapo lietuvių centru.

Lietuvių pabėgėliai nutaria suruošti Vasario 16-osios paminėjimą. Minėjimas vyko Insbruko universiteto salėje. Susirinko apie 200 žmonių. Jurgis Gimbutas pasakė atidarymo žodį, sugiedotas Lietuvos himnas, pagerbti žuvusieji už Lietuvą. Marija Gimbutienė skaitė paskaitą apie lietuvių tautos kilmę ir kelią į nepriklausomybę. Vėliau buvo skaitoma poezija, muzikuojama, dainavo vyrų oktetas.

Gimbutai Insbruke padėjo ne vienai lietuvių šeimai įsikurti. Norėjo įsteigti lietuvių skyrių pabėgėliams šelpti, tačiau taip ir negavo reikiamų dokumentų.

Marija vėl pasiryžo mėginti baigti doktorantūrą, ėmė versti disertaciją į vokiečių kalbą. Nueidavo į meno istorijos paskaitas. Mieste vis sunkiau darėsi su maisto produktais. "Kiaušinių, grietinės, nematėme per žiemą nė karto."

"Našlaičiai be tėvynės"

1945 m. balandžio 15 d. dėl nepriteklių ir bombardavimų Gimbutai vėl kraustosi. Šį kartą į kaimą Urnau. "Labiausiai mus džiugino sodai, tikėjome, jog karas greit baigsis, taigi teks ilgiau pagyventi ir atsivalgyti obuolių, kurių Insbruke tevalgė viena Danutė." Apsistojo šeima klebonijoje. Kaime gerai maitinosi, pirkosi sviesto, kiaušinių.

Gegužės 7 d. karo veiksmai pasibaigė. Paskelbtos dvi dienos taikai atšvęsti. Marija savo prisiminimuose rašo, kaip jai liūdna.

"Apėmė liūdnumas. Baigtas karas, o bolševikai net iki Elbės! Tomis taikos švenčių dienomis neradome sau vietos. Dar kol karas tęsėsi, vis žinojome, kad viskas dar keisis, kažko vylėmės. Dabar pasijutom vaikai našlaičiai be tėvynės."

Urnau kaimas atiteko prancūzams. Iš pradžių lietuviai nuogąstavo dėl savo likimo, bijo būti atiduoti bolševikams. Vėliau paaiškėjo, kad prancūzai lietuvių negrąžins.

Šeima persikraustė į Tiubingeną ir pradėjo naują gyvenimą. Marija su Jurgiu ėmė dirbti. "Vietoj gryno mokslinio darbo, kurio dabar negaliu dirbti, galiu dirbti populiarizacijos - mokymo darbą, kuris šiaip ar taip būtinas." Metų gale jaunoji mokslininkė gavo leidimą spausdinti disertaciją.

Marija nuogąstavo, kad 6-7 metus ji tik egzistavo, niekuo nepatobulėjo: "Mano asmenybėlė liko ta pati, beveik nepasikeitusi, tik daug išgyvenusi, pamačiusi ir nuo tų didelių įspūdžių nuvargusi."

Emigracijos metais nutrauktas mokslininkės darbas "per patį įkarštį". Tik po 2 metų M. Gimbutienė išlaikė doktorato egzaminus ir išspausdino knygą.

"Pasidariau doctor philosophiae. Formalumai baigti. Išgyventas mano jauno gyvenimo pats didžiausias įtampos, vidinės kovos laikotarpis."

Suderinti šeimą ir darbą

1947 metais vasarį Tiubingene Gimbutams gimė antroji dukra - Živilė. Marija dažnai prisimena paliktus artimuosius ir tai, kad jos dukrelės auga be močiutės ir tetų meilės. Su savo mama Veronika Alseikiene susirašinėja per Jurgio mamą Eleną Gimbutienę.

Dienoraštyje įklijuotas atvirukas, parašytas lenkų kalba ir siųstas per Lenkiją. Moteris sužino, kad jos mama gyva, pusseserė Meilytė turi tris vaikelius, o dėdė Praniukas išvežtas į Sibirą. Elena Gimbutienė keliavusi per Lenkiją pagaliau susitiko su sūnaus Jurgio šeima.

Tiubingene Marija intensyviau dirba ir apgailestauja, kad tenka palikti savo dukras: "Dažnai palieku aš jus, ir vis tai dėl mano atkaklaus noro dirbti. Palieku, bet, nors ir toli, esu taip arti jūsų. Bet ne. Čia mano laimė: nutoldama nuo šeimos, ją dar labiau myliu, nutoldama nuo darbo ir apie vaikus triūsdama, grūdinu savo valią ir didinu užsispyrimą."

Emigracija sunki, tačiau nebūna vien tik blogų dalykų. Dažnai keisdama gyvenamąsias vietas M. Gimbutienė susipažino su Europos mokslininkais, lankė paskaitas universitetuose. "Vokiečių profesūros tarpe daugumas mano srities akademikų man vienaip ar kitaip pažįstami. 1947-1948 metai (Miuncheno emigrantų stovykla) man buvo tartum dvasinio pasitenkinimo, ypatingo pasisekimo ir šuolio metai."

"Apglušinanti Amerika"

1949 kovą laivu "Ernie Pyle" Marija ir Jurgis Gimbutai su dukromis ir Jurgio mama Elena išplaukė į Ameriką.

Atvykę į kitą žemyną Gimbutai gyvenimą pradėjo Bostone. M. Gimbutienės pirmieji įspūdžiai buvo nekokie: "Ach, toji apglušinanti Amerika! Dar vis negrįžtu į save. Pasaulis verda į vieną katilą. Visa žemės meilė, visos mažos tautos pastangos... Dieve mano, kas tai per nesąmonių pasaulis!"

Dukra Živilė prisiminimuose rašo, kad M. Gimbutienė Amerikoje pradėjo dirbti kambarine viešbutyje, tačiau tokį darbą ištvėrė tik mėnesį. Netrukus pradėjo ieškoti ryšių Bostono universitetuose ir rašyti Europoje išleistų archeologijos knygų recenzijas. Taip prasidėjo pasaulinio garso mokslininkės karjera Amerikoje.

Ko galima pasimokyti, pasisemti iš tokios asmenybės? Daug, labai daug. Išgyventi Antrąjį pasaulinį karą, padaryti tiek visuomenei ir Lietuvai darbų reikia didelės meilės savo šaliai ir užsispyrimo.

Įkvepiančios M. Gimbutienės tezės aktualios ir šiandien: "Gyvenimas yra amžinas "dabar", todėl reikia justi pasitenkinimą kiekviena valanda ir nedėti vilčių į kokią nors išsvajotą puikią ateitį savo gyvenimui. Didžiausią pasitenkinimą gali suteikti tik kūrybinis, mokslinis darbas, kuris neštų žinių, daugiau turto ir turiningumo ateities žmonijai. Išnaudoti gyvenamąjį laiką ir kiek galima daugiau duoti ateičiai. Laimingas gyvenimas yra menas, kiek jis pareina iš paties individo, o ne nuo kitų aplinkybių."