Kazys Maksvytis: "Niekada nepamiršiu, kaip Rusijos pasieniu pėsčiomis tempėme dvidešimt lagaminų"
Traukėme per dantį, kad jis Rusijoje prisipirko kruopų ir tualetinio popieriaus ir taip mus įdarbinęs išgyvens krizę", - grįžimo pėsčiomis iš Rusijos per Kaliningradą į Lietuvą detales ir apie dėl koronaviruso anksčiau pasibaigusį krepšinio sezoną pasakojo Permės "Parma" klube praleidęs darbėniškis Kazys Maksvytis.
Jis išskirtiame interviu "Savaitės ekspresui" atskleidė daug įdomių ir smagių nutikimų iš Rusijos gyvenimo, papasakojo, kaip Lietuvoje sekasi laikytis karantino ir pasidalijo mintimis apie prarastą puikią galimybę užimti Lietuvos rinktinės vyr. trenerio postą.
Visgi K. Maksvytis stengiasi dėl nieko nesigailėti ir į viską žvelgti pozityviai.
"Kiekviena nauja patirtis - naudinga ir reikalinga. Sezonas Rusijoje nebuvo lengvas. Suprantu, kodėl Rusijos klubas neleido man treniruoti Lietuvos rinktinės. Iš pradžių buvo mažai pergalių ir jie pabijojo, kad darbas per dvi kėdes gali dar labiau mane išblaškyti.
Be to, anksčiau pasirašytoje sutartyje nebuvo numatyta, kad galėčiau treniruoti rinktinę ar dar kokią kitą komandą. Sutartyje buvo parašyta, kad vienintelė darbovietė - "Parmos" klubas.
Žinoma, kiekvieno trenerio svajonė - treniruoti savo gimtosios šalies rinktinę, tačiau šįkart man taip susiklostė aplinkybės ir nieko jau nebepakeisi. Tikiuosi, kad ateityje dar turėsiu šį šansą", - sakė K. Maksvytis.
Jis pasidžiaugė, kad pateisino "Parmos" klubo vadovų lūkesčius ir sutartis kitam sezonui su šiuo klubu buvo pratęsta.
Kultūrinio šoko išvengė
Dėl koronaviruso sutrumpintą 2019-2020 metų krepšinio sezoną praleidai Rusijoje. Papasakok, kokia ta legionieriaus duona? Juk Permės "Parma" - pirmas tavo treniruojamas užsienio klubas, - pradėjome pokalbį su K. Maksvyčiu.
Nuo kitų mano ankstesnių darbų skirtumas toks, kad pirmą kartą buvau be šeimos ir toli nuo savo gimtosios šalies - Lietuvos. Labiausiai trūko šeimos.
Mes Permės komandoje buvome penki lietuviai: trys treneriai - aš, mano asistentas Gintaras Kadžiulis ir fizinio parengimo treneris Deividas Rinkevičius bei du žaidėjai - Adas Juškevičius, Eigirdas Žukauskas.
Šis faktorius kažkiek palengvino tą adaptaciją. Žiniasklaidoje mus vadino lietuviškąja Rusijos komanda.
Kaip Rusijoje buvai priimtas?
Priėmė labai gerai. Lietuvius ten gerbia ir vertina. Nuo seno žino Tomą Pačėsą, Valdemarą Chomičių, Rytį Vaišvilą, Darjušą ir Kšyštofą Lavrinovičius... Tas pats Rimas Kurtinaitis yra dirbęs vienus metus.
Įdomu, kokias klubas sudarė gyvenimo sąlygas? Ar atvykus į Permę nebuvo kultūrinio šoko?
Gerai žinau ir mokų rusų kalbą, tad įeiti į tą kultūrą nebuvo pernelyg sudėtinga.
Klubas sudarė gana geras sąlygas: nuomojo trijų kambarių butą miesto centre, skyrė automobilį. Permės miestas - didelis, kontrastingas, teka didelė ir plati upė Kama. Miestas - milijoninis.
Jame galima pamatyti ir senos architektūros jau baigiančių į žemę sulįsti medinių dviejų aukštų pastatų, o miesto centre stūkso dangoraižiai su didžiuliais prekybos centrais ir gražiomis pasivaikščiojimo vietomis. Permės vienas iš didžiausių minusų - labai šaltas ir vėjuotas klimatas. Jau rudens pradžioje pagal oro sąlygas Permė man priminė lietuviškas žiemas.
O pačiame mieste daug skirtingo tipo šiuolaikiškų restoranų ir kavinių, įvairių parduotuvių. Buvau maloniai nustebintas.
Permėje išvystytos teatrų, kultūrinių renginių tradicijos. Šio Rusijos miesto gyventojai labai myli sportą, krepšinio tradicijos nuo seno gyvos.
Šio miesto krepšinio klubas prieš maždaug du dešimtmečius du kartus buvo tapęs Rusijos čempionu. Žmonės aktyviai lankosi krepšinio varžybose.
VTB Vieningosios lygos čempionate galėjome didžiuotis sutraukę daugiausia visoje lygoje žiūrovų - "Parmos" rungtynes vidutiniškai stebėdavo 5 233 krepšinio sirgaliai.
Pajuto Rusijos tradicijas
O gatvėje Rusijos krepšinio sirgaliai atpažindavo? Būdavo panašiai kaip Klaipėdoje, jog sirgaliai prieina parduotuvėje ar mieste ir bando užkalbinti?
Pirmą pusmetį turbūt visai to nepasitaikydavo. Ir, jeigu atvirai, tuo labai džiaugiausi. Galėdavau sau ramiai eiti gatvėmis paskendęs savo mintyse ir niekam nekliūdavau į akis. Neskambindavo ir žurnalistai, tad Permėje iš pradžių tiesiog mėgavausi ramybe.
Antroje sezono dalyje jau situacija šiek tiek pasikeitė - sulaukdavau dėmesio, pradėjo atpažinti.
Sezono pradžioje su "Parmos" komanda šiek tiek strigote, tačiau vėliau įsivažiavote. Kas lėmė tokius bangavimus?
Sezono pradžia buvo itin sunki, kadangi dėl traumų netekome abiejų savo įžaidėjų. Taigi, į įžaidėjo poziciją teko perstumti Adą Juškevičių. Galbūt dėl to nukentėjo atakuojančio gynėjo grandis, kadangi pradėjome rinkti mažiau taškų.
Trumpai tariant, teko perdėlioti planus ir visais įmanomais būdais suktis iš padėties. Dėl to startas tikrai nebuvo idealus: sezoną pradėjome keturiais iš eilės pralaimėjimais, vėliau pralaimėjimų ir pergalių santykis buvo 6:1.
Galima pasakyti, kad nepataikėme ir su legionieriais, sezono metu teko pakeisti abu amerikiečius - vienas buvo kamuojamas traumų, o kitas - nevaldomo charakterio ir sunkiai pritapo komandoje.
Galiausiai išsigryninome komandos sudėtį ir turėjome mažiau talentingą, tačiau labiau susiklausiusią, darbščią ir vieningą komandą. Tai atspindi ir antra sezono pusė - iš šešerių paskutinių rungtynių laimėjome penkerias.
Galėjome laimėti ir visas šešerias, tačiau dvikovoje su "Zenit" pačioje rungtynių pabaigoje praleidome iniciatyvą, nepataikėme reikalingų baudos metimų ir pralaimėjome. Sezono pabaigoje išties gerai jautėmės ir buvome įsivažiavę. Gaila, kad viskas taip susiklostė ir teko nutraukti visas sporto varžybas.
Pagal pergalių ir pralaimėjimų santykį VTB lygoje mes likome penktoje vietoje, tačiau pagal taškus atsidūrėme 7-8 vietoje. Dar laukiame oficialaus patvirtinimo, koks galutinis komandų išsidėstymas.
Tačiau tai, kad mes tarp Rusijos komandų liekame penktoje - šeštoje vietoje, klubo vadovus tenkina. Tai reiškia, kad mes gauname kelialapį į europinį turnyrą - greičiausiai į FIBA Čempionų lygą.
Sklando kalbos apie rusų tradiciją vieną stiprų gėrimą gerti ne taurelėmis, o stiklinėmis. Ar teko tai patirti?
Patirti - ne, bet matyti - taip (juokiasi - aut. past.).
Iš rusiškų tradicijų pamėgome pirtelę. Joje su trenerių ir klubo administracijos nariais apsilankydavome kone kiekvieną savaitę.
Stipresnių gėrimų nevartodavome, nes ryte laukdavo treniruotės arba rungtynės. Pastebėjome tą dalyką, jog Rusijoje vyksta panašiai kaip pas mus, Lietuvoje, prieš kelis dešimtmečius: žmonės visą savaitę sunkiai dirba, o savaitgalį jau iš širdies atsipalaiduoja ir pakelia ne vieną taurelę.
Lietuvoje, manau, mes nuo to jau šiek tiek esame atpratę. Mums primygtinai nesiūlydavo savo tradicijų, nes žinojo, kad mes - sportininkai.
Šokiravo didžiuliai atstumai
Kokių svečių sulaukei Rusijoje?
Atvirai pasakius, net nežinau jo vardo, atsimenu tik iš veido, kadangi per "Neptūno" rungtynes Klaipėdoje dažnai būdavo ir prieidavo prie komandos. Po rungtynių Rusijoje jis taip pat priėjo prie manęs, pasikalbėjome, nusifotografavome, man dar atvežė dovanų didžiulį šokoladą "Pergalė".
Keista, kad keliavo tokį ilgą kelią, sakė, kad net pusę kelio "tranzavo", pusę kelio vyko traukiniu. Įsivaizduokite, jis sukorė apie 2 500 km. Man tai buvo savotiškas siurprizas.
Rusijoje - dideli atstumai tarp miestų. Kaip keliaudavote į rungtynes: traukiniais, autobusais ar lėktuvais?
Dažniausiai visos kelionės vykdavo per Maskvą. Iš Permės apie valandą ar pusantros lėktuvu skrisdavome į Maskvą, tada sėsdavome į kitą lėktuvą ir skrisdavome į reikiamą miestą.
Kurioziškiausia, kai reikėdavo skristi į Krasnojarską: nors panašus atstumas kaip iki Maskvos, tačiau iš Permės nėra tokio skrydžio, tad tekdavo skristi į Maskvą ir atgal per Permę skristi į Krasnojarską.
Kelionės atimdavo išties daug laiko. Kai gyveni Lietuvoje ir į rungtynes tenka važiuot 100-300 km autobusu, sunku suvokti, kokie milžiniški atstumai Rusijoje.
Ilga kelionė namo
Kada Permėje pajutote realią koronaviruso grėsmę?
Rusai iš pradžių į šią situaciją reagavo labai ramiai. Nesupratome, ar čia keliama panika, ar iš tikrųjų tai artėja mūsų link. Bet tikrai Permėje to nesijautė. Tačiau po kelių dienų buvo sustabdytas Rusijos krepšinio čempionatas.
Buvo uždarytos mokyklos, universitetai, tačiau prekybos centrai ir kavinės buvo atviros, tad jaunimas, paaugliai, užuot sėdėję namuose, būriuodavosi šiose vietose.
Iš pradžių su komanda dar treniravomės ir tikėjomės, kad tuoj viskas baigsis ir čempionatas bus pratęstas, tačiau tai neįvyko. Galiausiai čempionatą nutraukė ir paskelbė, kad greit uždarys sienas.
Mums teko skubos tvarka susikrauti savo daiktus ir vykti namo į Lietuvą, kitaip Rusijoje būtume užstrigę ilgam. Kiek girdėjau, Rusijoje yra uždaryti ir miestai, ten karantino sąlygos gana griežtos.
Namo išvykai jau tada, kai buvo uždarytos sienos ir sunku buvo grįžti į Lietuvą. Papasakok istoriją, kaip teko grįžti namo.
Iš pradžių stengėmės ieškoti lėktuvų skrydžių su kuo mažiau persėdimų, tačiau kol tai darėme, neliko skrydžių iš Maskvos į Vilnių. Teko suktis iš padėties ir ieškoti kitų variantų. Netrukus sužinojome, kad po poros dienų gali nebeišleisti išvis iš Rusijos, tad akimirksniu susikrovėme lagaminus ir iškeliavome į Lietuvą per Kaliningradą.
Oro uostai ir lėktuvai jau buvo pustuščiai, Lietuvoje jau buvo paskelbtas karantinas. Mes, penki Permės klube dirbę lietuviai, namo į tėvynę grįžome visi kartu. Klubas užsakė autobusą iki Kaliningrado sienos, o nuo ten jau turėjome keliauti pėsčiomis.
Juokingiausia buvo tai, kad mes - penki vyrai, o lagaminų - dvidešimt. Ir ne šiaip kokie maži, o didžiuliai lagaminai. Įsivaizduokite: pasiimame kiekvienas po 2-3 lagaminus, kiek kas pajėgiame, ir tempiame juos.
Taip sukorę keliasdešimt metrų, paliekame priekyje lagaminus ir grįžtame pasiimti likusiųjų. Taip Rusijos ir Lietuvos pasienyje marširavome keliolika kartų pirmyn atgal. Nė vienas nežiūrėjome, ar tempiame savo, ar draugo lagaminą, tiesiog turėjome vieną bendrą tikslą - kuo greičiau įveikti tą pasienio ruožą.
Į mus visi žiūrėjo lyg į ateivius, slampinėjančius vidury nakties.
Net pasieniečiai iš pradžių bandė pykti, tačiau, kai paaiškinome, suprato.
Už sienos artimieji mums jau buvo palikę automobilius ir jų raktelius. Pagal visas taisykles nebendravome su artimaisiais 14 dienų.
Griežtai laikiausi karantino Kaune, savo bute, o žmona su vaikais gyveno atskirai. Žmona pagamindavo valgyti, atveždavo, paskambindavo į duris ir palikdavo lauknešėlį. Butas 12 aukšte, tad su pavydu žvelgiau į lauke vaikštinėjančius ar sportuojančius parke žmones. Prisigalvodavau veiklos: peržiūrėjau daug filmų, skaičiau knygas, sportavau namų sąlygomis.
Tik antrąją Velykų dieną jau galėjau susitikti su šeima. Pagaliau 14 dienų vienatvė baigėsi, dabar galiu leisti laiką su savo brangiausiais žmonėmis.
Rašyti komentarą