Kazys Mak­svy­tis: "Nie­ka­da nepa­mir­šiu, kaip Rusi­jos pasie­niu pės­čio­mis tem­pė­me dvi­de­šimt laga­mi­nų"

Trau­kė­me per dan­tį, kad jis Rusi­jo­je pri­si­pir­ko kruo­pų ir tuale­ti­nio popie­riaus ir taip mus įdar­bi­nęs išgy­vens kri­zę", - grį­ži­mo pės­čio­mis iš Rusi­jos per Kali­nin­gra­dą į Lie­tu­vą deta­les ir apie dėl koro­na­vi­ru­so anks­čiau pasi­bai­gu­sį krep­ši­nio sezo­ną pasa­ko­jo Per­mės "Par­ma" klu­be pra­lei­dęs dar­bė­niš­kis Kazys Mak­svy­tis.

Jis išskir­tia­me inter­viu "Savai­tės eks­p­re­sui" atsklei­dė daug įdo­mių ir sma­gių nuti­ki­mų iš Rusi­jos gyve­ni­mo, papa­sa­ko­jo, kaip Lie­tu­vo­je seka­si lai­ky­tis karan­ti­no ir pasi­da­li­jo min­ti­mis apie pra­ras­tą pui­kią gali­my­bę užim­ti Lie­tu­vos rink­ti­nės vyr. tre­ne­rio pos­tą.

Vis­gi K. Mak­svy­tis sten­gia­si dėl nie­ko nesi­gai­lė­ti ir į vis­ką žvelg­ti pozi­ty­viai.

"Kiek­vie­na nau­ja patir­tis - nau­din­ga ir rei­ka­lin­ga. Sezo­nas Rusi­jo­je nebu­vo leng­vas. Supran­tu, kodėl Rusi­jos klu­bas nelei­do man tre­ni­ruo­ti Lie­tu­vos rink­ti­nės. Iš pra­džių buvo mažai per­ga­lių ir jie pabi­jo­jo, kad dar­bas per dvi kėdes gali dar labiau mane išblaš­ky­ti.

Be to, anks­čiau pasi­ra­šy­to­je sutar­ty­je nebu­vo numa­ty­ta, kad galė­čiau tre­ni­ruo­ti rink­ti­nę ar dar kokią kitą koman­dą. Sutar­ty­je buvo para­šy­ta, kad vie­nin­te­lė dar­bo­vie­tė - "Par­mos" klu­bas.

Žino­ma, kiek­vie­no tre­ne­rio sva­jo­nė - tre­ni­ruo­ti savo gim­to­sios šalies rink­ti­nę, tačiau šįkart man taip susi­klos­tė aplin­ky­bės ir nie­ko jau nebe­pa­kei­si. Tikiuo­si, kad atei­ty­je dar turė­siu šį šan­są", - sakė K. Mak­svy­tis. 

Jis pasi­džiau­gė, kad patei­si­no "Par­mos" klu­bo vado­vų lūkes­čius ir sutar­tis kitam sezo­nui su šiuo klu­bu buvo pra­tęs­ta.

Kul­tū­ri­nio šoko išven­gė

Dėl koro­na­vi­ru­so sutrum­pin­tą 2019-2020 metų krep­ši­nio sezo­ną pra­lei­dai Rusi­jo­je. Papa­sa­kok, kokia ta legio­nie­riaus duo­na? Juk Per­mės "Par­ma" - pir­mas tavo tre­ni­ruo­ja­mas užsie­nio klu­bas, - pra­dė­jo­me pokal­bį su K. Mak­svy­čiu.

Nuo kitų mano anks­tes­nių dar­bų skir­tu­mas toks, kad pir­mą kar­tą buvau be šei­mos ir toli nuo savo gim­to­sios šalies - Lie­tu­vos. Labiau­siai trū­ko šei­mos.

Mes Per­mės koman­do­je buvo­me pen­ki lie­tu­viai: trys tre­ne­riai - aš, mano asi­sten­tas Gin­ta­ras Kadžiu­lis ir fizi­nio paren­gi­mo tre­ne­ris Dei­vi­das Rin­ke­vi­čius bei du žai­dė­jai - Adas Juš­ke­vi­čius, Eigir­das Žukaus­kas.

Šis fak­to­rius kaž­kiek paleng­vi­no tą adap­ta­ci­ją. Žinias­klai­do­je mus vadi­no lie­tu­viš­ką­ja Rusi­jos koman­da.

Kaip Rusi­jo­je buvai pri­im­tas?

Pri­ėmė labai gerai. Lie­tu­vius ten ger­bia ir ver­ti­na. Nuo seno žino Tomą Pačė­są, Val­de­ma­rą Cho­mi­čių, Rytį Vaišvi­lą, Dar­ju­šą ir Kšyš­to­fą Lav­ri­no­vi­čius... Tas pats Rimas Kur­ti­nai­tis yra dir­bęs vie­nus metus.  

Įdo­mu, kokias klu­bas suda­rė gyve­ni­mo sąly­gas? Ar atvy­kus į Per­mę nebu­vo kul­tū­ri­nio šoko?

Gerai žinau ir mokų rusų kal­bą, tad įei­ti į tą kul­tū­rą nebu­vo per­ne­lyg sudė­tin­ga.

Klu­bas suda­rė gana geras sąly­gas: nuo­mo­jo tri­jų kam­ba­rių butą mies­to cent­re, sky­rė auto­mo­bi­lį. Per­mės mies­tas - dide­lis, kont­ras­tin­gas, teka dide­lė ir pla­ti upė Kama. Mies­tas - mili­jo­ni­nis.

Jame gali­ma pama­ty­ti ir senos archi­tek­tū­ros jau bai­gian­čių į žemę sulįs­ti medi­nių dvie­jų aukš­tų pasta­tų, o mies­to cent­re stūk­so dan­go­rai­žiai su didžiu­liais pre­ky­bos cent­rais ir gra­žio­mis pasi­vaikš­čio­ji­mo vie­to­mis. Per­mės vie­nas iš didžiau­sių minu­sų - labai šal­tas ir vėjuo­tas kli­ma­tas. Jau rudens pra­džio­je pagal oro sąly­gas Per­mė man pri­mi­nė lie­tu­viš­kas žie­mas.

O pačia­me mies­te daug skir­tin­go tipo šiuo­lai­kiš­kų res­to­ra­nų ir kavi­nių, įvai­rių par­duo­tu­vių. Buvau malo­niai nuste­bin­tas. 

Per­mė­je išvys­ty­tos teat­rų, kul­tū­ri­nių ren­gi­nių tra­di­ci­jos. Šio Rusi­jos mies­to gyven­to­jai labai myli spor­tą, krep­ši­nio tra­di­ci­jos nuo seno gyvos.

Šio mies­to krep­ši­nio klu­bas prieš maž­daug du dešimt­me­čius du kar­tus buvo tapęs Rusi­jos čem­pio­nu. Žmo­nės akty­viai lan­ko­si krep­ši­nio var­žy­bo­se.

VTB Vie­nin­go­sios lygos čem­pio­na­te galė­jo­me didžiuo­tis sutrau­kę dau­giau­sia viso­je lygo­je žiū­ro­vų - "Par­mos" rung­ty­nes vidu­ti­niš­kai ste­bė­da­vo 5 233 krep­ši­nio sir­ga­liai.

Paju­to Rusi­jos tra­di­ci­jas

O gat­vė­je Rusi­jos krep­ši­nio sir­ga­liai atpa­žin­da­vo? Būda­vo pana­šiai kaip Klai­pė­do­je, jog sir­ga­liai pri­ei­na par­duo­tu­vė­je ar mies­te ir ban­do užkal­bin­ti?

Pir­mą pus­me­tį tur­būt visai to nepa­si­tai­ky­da­vo. Ir, jei­gu atvi­rai, tuo labai džiau­giau­si. Galė­da­vau sau ramiai eiti gat­vė­mis pasken­dęs savo min­ty­se ir nie­kam nek­liū­da­vau į akis. Neskam­bin­da­vo ir žur­na­lis­tai, tad Per­mė­je iš pra­džių tie­siog mėga­vau­si ramy­be.

Ant­ro­je sezo­no daly­je jau situ­aci­ja šiek tiek pasi­kei­tė - sulauk­da­vau dėme­sio, pra­dė­jo atpa­žin­ti. 

Sezo­no pra­džio­je su "Par­mos" koman­da šiek tiek stri­go­te, tačiau vėliau įsi­va­žia­vo­te. Kas lėmė tokius ban­ga­vi­mus?

Sezo­no pra­džia buvo itin sun­ki, kadan­gi dėl trau­mų nete­ko­me abie­jų savo įžai­dė­jų. Tai­gi, į įžai­dė­jo pozi­ci­ją teko per­s­tum­ti Adą Juš­ke­vi­čių. Gal­būt dėl to nuken­tė­jo ata­kuo­jan­čio gynė­jo gran­dis, kadan­gi pra­dė­jo­me rink­ti mažiau taš­kų.

Trum­pai tariant, teko per­dė­lio­ti pla­nus ir visais įma­no­mais būdais suk­tis iš padė­ties. Dėl to star­tas tik­rai nebu­vo idea­lus: sezo­ną pra­dė­jo­me ketu­riais iš eilės pra­lai­mė­ji­mais, vėliau pra­lai­mė­ji­mų ir per­ga­lių san­ty­kis buvo 6:1.

Gali­ma pasa­ky­ti, kad nepa­tai­kė­me ir su legio­nie­riais, sezo­no metu teko pakeis­ti abu ame­ri­kie­čius - vie­nas buvo kamuo­ja­mas trau­mų, o kitas - neval­do­mo cha­rak­te­rio ir sun­kiai pri­ta­po koman­do­je.

Galiau­siai išsi­gry­ni­no­me koman­dos sudė­tį ir turė­jo­me mažiau talen­tin­gą, tačiau labiau susi­klau­siu­sią, darbš­čią ir vie­nin­gą koman­dą. Tai atspin­di ir ant­ra sezo­no pusė - iš šeše­rių pas­ku­ti­nių rung­ty­nių lai­mė­jo­me pen­ke­rias.

Galė­jo­me lai­mė­ti ir visas šeše­rias, tačiau dvi­ko­vo­je su "Zenit" pačio­je rung­ty­nių pabai­go­je pra­lei­do­me ini­cia­ty­vą, nepa­tai­kė­me rei­ka­lin­gų bau­dos meti­mų ir pra­lai­mė­jo­me. Sezo­no pabai­go­je išties gerai jau­t­ė­mės ir buvo­me įsi­va­žia­vę. Gai­la, kad vis­kas taip susi­klos­tė ir teko nutrauk­ti visas spor­to var­žy­bas.

Pagal per­ga­lių ir pra­lai­mė­ji­mų san­ty­kį VTB lygo­je mes liko­me penk­to­je vie­to­je, tačiau pagal taš­kus atsi­dū­rė­me 7-8 vie­to­je. Dar lau­kia­me ofi­cia­laus patvir­ti­ni­mo, koks galu­ti­nis koman­dų išsi­dės­ty­mas.

Tačiau tai, kad mes tarp Rusi­jos koman­dų lie­ka­me penk­to­je - šeš­to­je vie­to­je, klu­bo vado­vus ten­ki­na. Tai reiš­kia, kad mes gau­na­me kelia­la­pį į euro­pi­nį tur­ny­rą - grei­čiau­siai į FIBA Čem­pio­nų lygą.   

Sklan­do kal­bos apie rusų tra­di­ci­ją vie­ną stip­rų gėri­mą ger­ti ne tau­re­lė­mis, o stik­li­nė­mis. Ar teko tai patir­ti?

Patir­ti - ne, bet maty­ti - taip (juo­kia­si - aut. past.).

Iš rusiš­kų tra­di­ci­jų pamė­go­me pir­te­lę. Joje su tre­ne­rių ir klu­bo admi­nist­ra­ci­jos nariais apsi­lan­ky­da­vo­me kone kiek­vie­ną savai­tę.

Stip­res­nių gėri­mų nevar­to­da­vo­me, nes ryte lauk­da­vo tre­ni­ruo­tės arba rung­ty­nės. Paste­bė­jo­me tą daly­ką, jog Rusi­jo­je vyks­ta pana­šiai kaip pas mus, Lie­tu­vo­je, prieš kelis dešimt­me­čius: žmo­nės visą savai­tę sun­kiai dir­ba, o savait­ga­lį jau iš šir­dies atsi­pa­lai­duo­ja ir pake­lia ne vie­ną tau­re­lę.

Lie­tu­vo­je, manau, mes nuo to jau šiek tiek esa­me atpra­tę. Mums pri­myg­ti­nai nesiū­ly­da­vo savo tra­di­ci­jų, nes žino­jo, kad mes - spor­ti­nin­kai.

Šoki­ra­vo didžiu­liai atstu­mai

Kokių sve­čių sulau­kei Rusi­jo­je?

Atvi­rai pasa­kius, net neži­nau jo var­do, atsi­me­nu tik iš vei­do, kadan­gi per "Nep­tū­no" rung­ty­nes Klai­pė­do­je daž­nai būda­vo ir pri­ei­da­vo prie koman­dos. Po rung­ty­nių Rusi­jo­je jis taip pat pri­ėjo prie manęs, pasi­kal­bė­jo­me, nusi­fo­to­gra­fa­vo­me, man dar atve­žė dova­nų didžiu­lį šoko­la­dą "Per­ga­lė".

Keis­ta, kad kelia­vo tokį ilgą kelią, sakė, kad net pusę kelio "tran­za­vo", pusę kelio vyko trau­ki­niu. Įsi­vaiz­duo­ki­te, jis suko­rė apie 2 500 km. Man tai buvo savo­tiš­kas siur­pri­zas.

Rusi­jo­je - dide­li atstu­mai tarp mies­tų. Kaip keliau­da­vo­te į rung­ty­nes: trau­ki­niais, auto­bu­sais ar lėk­tu­vais?

Daž­niau­siai visos kelio­nės vyk­da­vo per Mask­vą. Iš Per­mės apie valan­dą ar pusan­t­ros lėk­tu­vu skris­da­vo­me į Mask­vą, tada sės­da­vo­me į kitą lėk­tu­vą ir skris­da­vo­me į rei­kia­mą mies­tą.

Kurio­ziš­kiau­sia, kai rei­kė­da­vo skri­sti į Kra­s­no­jars­ką: nors pana­šus atstu­mas kaip iki Mask­vos, tačiau iš Per­mės nėra tokio skry­džio, tad tek­da­vo skri­sti į Mask­vą ir atgal per Per­mę skri­sti į Kra­s­no­jars­ką.

Kelio­nės atim­da­vo išties daug lai­ko. Kai gyve­ni Lie­tu­vo­je ir į rung­ty­nes ten­ka važiuot 100-300 km auto­bu­su, sun­ku suvok­ti, kokie mil­ži­niš­ki atstu­mai Rusi­jo­je.

Ilga kelio­nė namo   

Kada Per­mė­je paju­to­te rea­lią koro­na­vi­ru­so grės­mę?

Rusai iš pra­džių į šią situ­aci­ją reaga­vo labai ramiai. Nesu­pra­to­me, ar čia kelia­ma pani­ka, ar iš tik­rų­jų tai artė­ja mūsų link. Bet tik­rai Per­mė­je to nesi­jau­tė. Tačiau po kelių die­nų buvo sustab­dy­tas Rusi­jos krep­ši­nio čem­pio­na­tas.

Buvo užda­ry­tos mokyk­los, uni­ver­si­te­tai, tačiau pre­ky­bos cent­rai ir kavi­nės buvo atvi­ros, tad jau­ni­mas, paaug­liai, užuot sėdė­ję namuo­se, būriuo­da­vo­si šio­se vie­to­se. 

Iš pra­džių su koman­da dar tre­ni­ra­vo­mės ir tikė­jo­mės, kad tuoj vis­kas baig­sis ir čem­pio­na­tas bus pra­tęs­tas, tačiau tai neįvy­ko. Galiau­siai čem­pio­na­tą nutrau­kė ir pas­kel­bė, kad greit užda­rys sie­nas.

Mums teko sku­bos tvar­ka susi­krau­ti savo daik­tus ir vyk­ti namo į Lie­tu­vą, kitaip Rusi­jo­je būtu­me užs­t­ri­gę ilgam. Kiek gir­dė­jau, Rusi­jo­je yra užda­ry­ti ir mies­tai, ten karan­ti­no sąly­gos gana griež­tos.

Namo išvy­kai jau tada, kai buvo užda­ry­tos sie­nos ir sun­ku buvo grįž­ti į Lie­tu­vą. Papa­sa­kok isto­ri­ją, kaip teko grįž­ti namo.

Iš pra­džių sten­gė­mės ieš­ko­ti lėk­tu­vų skry­džių su kuo mažiau per­sė­di­mų, tačiau kol tai darė­me, neli­ko skry­džių iš Mask­vos į Vil­nių. Teko suk­tis iš padė­ties ir ieš­ko­ti kitų varian­tų. Netru­kus suži­no­jo­me, kad po poros die­nų gali nebe­iš­leis­ti išvis iš Rusi­jos, tad aki­mirks­niu susi­kro­vė­me laga­mi­nus ir iške­lia­vo­me į Lie­tu­vą per Kali­nin­gra­dą.

Oro uos­tai ir lėk­tu­vai jau buvo pus­tuš­čiai, Lie­tu­vo­je jau buvo pas­kelb­tas karan­ti­nas. Mes, pen­ki Per­mės klu­be dir­bę lie­tu­viai, namo į tėvy­nę grį­žo­me visi kar­tu. Klu­bas užsa­kė auto­bu­są iki Kali­nin­gra­do sie­nos, o nuo ten jau turė­jo­me keliau­ti pės­čio­mis.

Juo­kin­giau­sia buvo tai, kad mes - pen­ki vyrai, o laga­mi­nų - dvi­de­šimt. Ir ne šiaip kokie maži, o didžiu­liai laga­mi­nai. Įsi­vaiz­duo­ki­te: pasi­ima­me kiek­vie­nas po 2-3 laga­mi­nus, kiek kas pajė­gia­me, ir tem­pia­me juos.

Taip sukorę kelias­de­šimt met­rų, palie­ka­me prie­ky­je laga­mi­nus ir grįž­ta­me pasi­im­ti liku­sių­jų. Taip Rusi­jos ir Lie­tu­vos pasie­ny­je mar­ši­ra­vo­me kelio­li­ka kar­tų pir­myn atgal. Nė vie­nas nežiū­rė­jo­me, ar tem­pia­me savo, ar drau­go laga­mi­ną, tie­siog turė­jo­me vie­ną bend­rą tiks­lą - kuo grei­čiau įveik­ti tą pasie­nio ruo­žą.

Į mus visi žiū­rė­jo lyg į atei­vius, slam­pi­nė­jan­čius vidu­ry nak­ties. 

Net pasie­nie­čiai iš pra­džių ban­dė pyk­ti, tačiau, kai paaiš­ki­no­me, supra­to.

Už sie­nos arti­mie­ji mums jau buvo pali­kę auto­mo­bi­lius ir jų rak­te­lius. Pagal visas tai­syk­les nebend­ra­vo­me su arti­mai­siais 14 die­nų.

Griež­tai lai­kiau­si karan­ti­no Kau­ne, savo bute, o žmo­na su vai­kais gyve­no atski­rai. Žmo­na paga­min­da­vo val­gy­ti, atvež­da­vo, paskam­bin­da­vo į duris ir palik­da­vo lauk­ne­šė­lį. Butas 12 aukš­te, tad su pavy­du žvel­giau į lau­ke vaikš­ti­nė­jan­čius ar spor­tuo­jan­čius par­ke žmo­nes. Pri­si­gal­vo­da­vau veik­los: per­žiū­rė­jau daug fil­mų, skai­čiau kny­gas, spor­ta­vau namų sąly­go­mis.

Tik ant­rą­ją Vely­kų die­ną jau galė­jau susi­tik­ti su šei­ma. Paga­liau 14 die­nų vie­na­t­vė bai­gė­si, dabar galiu leis­ti lai­ką su savo bran­giau­siais žmo­nė­mis.