Išgyvenus tremtį karantinas negąsdina

Užklupusi koronaviruoso pandemija, įvestas karantinas daugeliui išmušė pagrindą iš po kojų. Kai kuriems atrodo nepakeliamai sunku išbūti izoliuotiems savo namuose ar viešbučio kambaryje, tėvai viešojoje erdvėje guodžiasi nebežinantys ką veikti su namuose sėdinčiomis atžalomis, dar kiti pyksta, kad parduotuvėje negalėjo nusipirkti mėgstamos mėsos, turėjo imti tai, kas likę... Tokiais momentais pravartu prisiminti, kad lietuviai yra išgyvenę kur kas sunkesnius laikus, pavyzdžiui, tremtį.

"18 parų vežė uždarytus vagonuose be sustojimo. Vyrai sugalvojo, kaip iš skudurų atitverti vagone vietą, kur eidavome atlikti gamtinių reikalų. Iš pradžių vaikai, paskui - moterys. Visą turinį reikėdavo sugebėti išpilti pro mažytį langelį viršuje. Mano tėvas vienintelis sugebėjo taip išpilti, kad lekiant traukiniui visas turinys negrįžtų atgal", - kaip per akimirką pasikeitė jos šeimos gyvenimas, prisiminė klaipėdietė Jūratė Župerkienė.

Iki šiol ji negali bažnyčioje klausytis giesmės "Marija, Marija", nes ji primena jai baisią akimirką, kai šią giesmę balsu traukė būrys ant kelių parkritusių lietuvių. Ką tik atvežti į Sibirą, išvaryti iš vagonų, jie nežinojo, kiek ilgai bus kartu, kur juos išveš ir kas jų laukia.

"Ant žemės pliurza, šalta, o mes suklaupę prie vagonų giedame. Suvokiau, kad tėvynę jau praradau, bijojau, kad tuoj ir tėvų neteksiu", - prisiminimais dalijosi klaipėdietė.

Moteris džiaugėsi, kad į tremtį jų šeima buvo išsiųsta tik 1951-aisiais. Tuomet, pasak jos, trėmimai jau buvo lengvesni, nes vaikai nebuvo atskirti nuo tėvų.

"Man buvo maždaug 13 metų. Mažiuką brolį tėvams leido dar palikti, bet mes su broliu pasakėme, kad ir mes tada nevažiuosime. Tėvams pilnos akys ašarų, - kaip be vaikų... Visa šeima apsikabinome sustoję salone po gražiu šviestuvu ir nusprendėme, kad važiuosime visi. Puikiai pamenu, kad šią sceną stebėjęs rusų karininkas ištarė rusiškai: "Zria", kas reiškė - be reikalo. Tuomet dar neįsivaizdavome, ką jis turi omenyje", - pasakojo 82-ejų klaipėdietė J. Župerkienė.

Tikriausiai nereikia ir pasakoti, koks buvo sudėtingas gyvenimas tremtyje. Tačiau J. Župerkienė pasakojo, kad ir esant tokioms sunkioms sąlygoms tėvai išmokė būti dėkingus už kiekvieną dieną.

"Taip pat jie išmokė mane niekada nepasiduoti. Gyvenant Sibire į mokyklą tėvai mane veždavo 18 kilometrų. Pasibaigus pamokoms, taip norėdavau namo, kad bėgdavau visą kelią tekina. Pamenu, vieną dieną girdžiu, kad iš paskos parbėga didžiulė jaučių banda. Iš pradžių parkritau ant žemės, bet suvokiau, kad šitaip mane tiesiog sutryps, tad kaipmat pašokau ir pradėjau žygiuoti ir dainuoti. Jaučiai manęs nelietė", - dar vieną pamokantį epizodą iš gyvenimo tremtyje prisiminė moteris.

Dabar nelengvą metą išgyvenantiems žmonėms ji patarė būti atsargiems ir mokytis išgyventi.

"Ir svarbiausia - tikėti gerumu, - pridūrė. - Kad ir kokios negandos dabar mus užklupo, dėkokime, kad esame Lietuvoje, savo namuose. Prie mano lango atskrenda balandis ir aš šypsausi."

Atsimena kaip šiandien

Kad negandos netikėtai gali apversti žmonių gyvenimą aukštyn kojomis, patyrė ir 85-erių klaipėdietis Zenonas Čerkauskas. Jam buvo vos 7-eri, kai 1941-aisiais savo akimis stebėjo pirmuosius trėmimus. Tuomet dar nežinojo, kad po aštuonerių metų ši dalia teks ir jo šeimai. Tremtyje jam teko išgyventi 9 metus.

"Su tėvais gyvenome Marijampolėje. Buvo 1941-ieji, kai sužinojome, kas yra trėmimai. Kaimynystėje gyveno mokytojų šeima su senais tėvais. Kaip šiandien atsimenu, anksti ryte atbėgo 80-metis senelis pas mus, rankoje laiko į rankšluostėlį susuktus šaukštus ir prašo, kad mudu su broliu bėgtume į geležinkelio stotį, nes Vincuką su šeima išveža į komandiruotę...

Nubėgome su broliu į stotį, neįsivaizduojate, koks buvo baisus reginys. Jei būčiau menininkas, dabar ir nupiešti viską galėčiau. Kareiviai grūda klykiančius žmones į vagonus, ant jų stogų sustatyti kulkosvaidžiai... Taip ir likome stovėti pastėrę.

Nebematėme daugiau kaimyno Vinco, taip ir nebegrįžo. Tik žmona su vaikais iš tremties sugrįžo į Lietuvą", - prisiminė Z. Čerkauskas.

Vyras svarstė, kad tada žmonės net neįsivaizdavo, kad juos gali taip be teismo paimti ir išvežti, atskirti vaikus nuo tėvų, sugrūsti į vagonus. Vėlesniais metais trėmimams žmonės buvo jau labiau pasiruošę, žinojo, ko galima tikėtis, ką reiktų pasiimti su savimi.

"Taip, dabartinė situacija nėra maloni. Kaip ir trėmimo metais, labiausiai baugina nežinia, kas mūsų visų dabar laukia. Bet patirtis rodo, kad žmonės išgyvena visokias negandas", - svarsto Zenonas Čerkauskas. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

"Mūsų šeimai eilė atėjo 1949-aisiais kovo 25-ąją. Mano mama buvo mokytoja, o tėtis - verslininkas. Jis buvo agronomas, buvo įrengęs daržininkystės ūkį, stovėjo šiltnamiai su centriniu šildymu. Prieš išvežant visą tą ūkį jis dar turėjo perduoti valstybei. Jį paskyrė direktoriumi, o po pusės mėnesio išvežė", - pasakojo Z. Čerkauskas.

Jam atmintin įsirėžė keli trėmimo epizodai. Iki šiol prisimena, kaip lietuviai buvo nuvežti į Irkutsko geležinkelio stotį ir ten juos išlaipino, liepė išsirikiuoti, vyrams liepta prasisegti kelnes ir marškinių apykaklę...

"Du kareiviai nešė maišą, o moteris su gumine pirštine sėmė iš maišo dustą ir pylė kiekvienam už drabužių. Taip gelbėjo mus nuo utėlių. Po tokios operacijos visi sukritome čia pat ant žemės prie savo daiktų, o tuomet naktimis spaudė dar 10 laipsnių šaltukas. Taip ir praleidome naktį, o ryte atvažiavo kolūkių pirmininkai rinktis sau darbininkus", - pirmuosius įspūdžius Sibire prisiminė vyras.

Druska ir degtukų dėžutė - aukso vertės

Zenono Čerkausko šeima pateko į Žigalovo rajone esantį kolūkį simboliniu pavadinimu "Novaja žizn" - kas išvertus į lietuvių kalbą reiškė "Naujas gyvenimas".

"Kaime, kuriame buvo tas kolūkis, gyveno tik 20 vietinių šeimų, o lietuvių šeimų atkraustė trigubai daugiau - 64-ias. Kaime buvo daug tuščių namų, tad juose mus ir apgyvendino. Vietos visiems pakako - viename name gyveni ir dar kitą šalia esantį kūreni", - vaizdingai pasakojo vyras.

Aplinkui miškai, šalia tekėjo upė, tad lietuviai džiaugėsi, kad gali pasigauti žuvų. Laukuose rasdavo iš rudens užsilikusių javų varpų, taip ir prasimaitino.

"Lietuviai buvome labai vieningi, vieni kitiems padėdavome. Dirbome kolūkyje. Tėtis ir Sibire užveisė daržus, sugebėjo net pomidorų užauginti. Ir Lietuvoje nebuvome baltarankiai, nebuvo sunku prisitaikyti. Bet buvo tokių inteligentų, kuriems nebuvo lengva adaptuotis ir kolūkio kiaules auginti. Bet ką`darysi, teko mokytis. Atlyginimų mums niekas nemokėjo, turėjome patys maisto prasimanyti", - pasakojo tremtinys.

Didžiulė vertybė buvo druska ir degtukų dėžutės. Mat degtukus gaudavo tiesiog supiltus į maišus, o dėžutės būdavusios aukso vertės.

"Ar man buvo baisu? Tiesiog įpratome, ir tiek, kad kitaip jau nebus. Dirbome ir nesiskundėme. Vertėmės kaip išmanėme.

Vėlesniais metais taigoje, maždaug už 10 kilometrų nuo mūsų kaimo, buvo įrengti naftos gręžiniai. Ten įsikūrė ir parduotuvės, tad eidavome mainyti savo daiktus ar užaugintus svogūnus į kitas prekes. Gaudavome ir aliejaus, ir net amerikoniškų batų. Buvo toks gabus batsiuvys lietuvis - jis iš vienos poros tokių batų sugebėdavo ir dvi poras sukonstruoti", - tikino Z. Čerkauskas.

Tremtyje jis sutiko ir savo mylimą žmoną, su kuria iki šiol gražiai gyvena Melnragėje.

"Taip, dabartinė situacija nėra maloni. Kaip ir trėmimo metais, labiausiai baugina nežinia, kas mūsų visų dabar laukia. Bet patirtis rodo, kad žmonės išgyvena visokias negandas. Ne veltui sakoma, kad tai, kas mūsų nepalaužia, padaro mus stipresnius", - reziumavo Z. Černiauskas.

Išvežė dešimties

Klaipėdiečiui Pranciškui Vytautui Mickui buvo 10 metų, kai jis kartu su šeima buvo išvežtas į Sibirą.

"Žinoma, bet kuris sukrėtimas paveikia žmogų. Sunku palyginti tai, ką dabar išgyvename ir ką teko patirti tremiamiems žmonėms. Aš tuomet buvau paauglys, tačiau dabar suvokiu, kokią baimę ir nerimą turėjo patirti mano tėvai. Juk jie nežinojo, kas laukia mūsų šeimos, ar galės būti kartu su savo vaikais, ar bus galimybė jais pasirūpinti", - pradėjo pasakoti 81-erių senolis.

Klaipėdiečiui Pranciškui Vytautui Mickui buvo 10 metų, kai jis kartu su šeima buvo išvežtas į Sibirą.

Jo šeima ištremta 1945 metų kovo mėnesį.

"Gyvenome Kapstatų kaime prie Endriejavo. Buvo ankstyvas rytas, gal 4 valanda, kai į duris pasibeldė. Buvo tokia tvarka, kad pirma išsivedė vyrus, kad jie nepabėgtų, o paskui po kelių valandų ir kitiems šeimynykščiams liepė ruoštis.

Mums pasisekė, nes turėjome kelias valandas susiruošti. Iš kitų tremtinių pasakojimų teko girdėti, kad kiti iš namų buvo išvaryti beveik kaip stovi.

Drebančiomis rankomis susidėjome į maišus, ką galėjome. Prižiūrėtojas patarė pasiimti ir pjūklą, ir kirvį, nes Sibire pravers", - kokį šoką turėjo patirti jo tėvai, prisiminė klaipėdietis.

Jis prisiminė, kad pirmuosius dvejus metus tremtyje buvo labai sunku. Teko kęsti ir badą.

"Dabar akyse tebestovi vaizdas, kurį išvydome, kai po ilgo kratymo vagonuose mus atvežė į kaimą Sibire. Buvo balandis, visur pažliugę, mus apsupo basi vaikai ir perkarę alkani gauruoti šunys. Po karo kaimas buvo nustekentas. Vietiniai buvo iš anksto nuteikti prieš mus, jiems buvo pasakyta, kad atveš fašistus, vokiečių pakalikus, tad iš pradžių jautėme didelį priešiškumą. Tačiau ilgainiui vietiniai patys pamatė, kad atvažiavo išmintingi ir darbštūs žmonės, tada atsirado ir pagarba", - prisiminė dešimt metų Sibire praleidęs P. V. Mickus.

Ne ką lengviau po tremties buvo grįžti ir į Lietuvą.

"Tos Lietuvos, kurią palikome, jau neradome. Buvome sutikti kone taip pat priešiškai, kaip ir Sibire", - kad nebuvo lengva grįžus įsitvirtinti, prisiminė tremtinys.

P. V. Mickus svarstė, kad ir šiandieniniai išbandymai daugeliui įsirėš giliai į atmintį.

"Nebus lengva, bet, tikiuosi, išgyvensime. Svarbiausia, kad visi elgtumėmės atsakingai, galvotumėme ne tik apie save, bet ir apie kitus.

Dabar tiek nedaug reikia padaryti, kad išliktume - būti saugiai namuose. Karantinas tikrai ne blogiausia, kas gali žmogui nutikti.

Juk kiekvienas galime susigalvoti sau veiklos. Pavyzdžiui, aš turiu kompiuterį, internetą, esu susigalvojęs, kokių svarbių darbų dabar galiu nuveikti", - kalbėjo P. V. Mickus.

Gelbėja darbas

"Aš stebėdama dabartinę situaciją ne kartą pagalvojau, kaip mes dabar esame išlepę", - svarsto tremtyje gimusi kretingiškė Valerija Žalienė.

Moteris sakė nebijanti pasirodyti nepopuliari, bet, jos nuomone, dabartinė situacija parodė, kiek daug darbų ir pareigų esame užkrovę ant kitų žmonių pečių.

Valerijos Žalienės tėtis Riešotų lageryje. Stovi pirmas iš dešinės.

"Kai dabar tėvams tenka patiems namuose prižiūrėti savo vaikus, ne vienas imasi už galvos, kai kurie, pasirodo, ir manų košės nebemoka vaikams išvirti. O svarbiausia - įsitikinome, kad mūsų senoliai buvo teisūs sakydami, kad namuose visada reikia turėti druskos ir miltų. Dabar praverčia ir senos paklodės, kurias anksčiau norėdavome išmesti - iš jų galime apsaugines kaukes pasisiūti", - kalbėjo V. Žalienė.

Tremtyje gimusi moteris svarstė, kad jos tėvams ir artimiesiems tuomet nepalūžti padėjo darbas ir noras kovoti už save.

"Aš stebėdama dabartinę situaciją ne kartą pagalvojau, kaip mes dabar esame išlepę", - svarsto tremtyje gimusi kretingiškė Valerija Žalienė.

"Mano senelis sakydavo - mokėkite skaičiuoti, raides ir tuo naudokitės. Dabar analizuodama dokumentus matau, kad senelis buvo pabėgęs iš tremties, bet vėl atgal sugrąžintas. Tačiau nepasidavė. Tad ir dabar žmonėms svarbu neprarasti vilties, nedejuoti ir susirasti veiklos", - kalbėjo 63 metų V. Žalienė.

Valerija Žalienė tremtyje ant mamos (sėdi pirma iš kairės) kelių.

Moteris švelniai pajuokavo, kad karantino metu išryškėjo ir tikrosios vertybės, mat daugelis vadinamųjų žvaigždžių dabar sėdi be darbo, o anksčiau nevertintos kasininkų ar valytojų profesijos tapo labai svarbios.

"Juk dabar taip svarbu, kad laiptinės būtų tinkamai išvalytos ir dezinfekuotos. O įsivaizduokite, jei valytoja sakytų, kad dabar dirbs nuotoliniu būdu, ir pateiktų tik rekomendacijas, kaip patiems laiptinę išsivalyti", - nusijuokė kretingiškė.

Informacija

1940-1953 m., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, buvo ištremta 131 600 žmonių, dar apie 156 tūkst. Lietuvos gyventojų buvo įkalinta.

Nuo 1941 m. birželio 14 d. iki 22 d. vykdyta viena didžiausių masinio trėmimo programų Lietuvos istorijoje - per keletą dienų iš Lietuvos išvežta apie 18 000 gyventojų. Būtent iš šios trėmimų bangos į Lietuvą grįžo 33,59 proc. ištremtųjų; 26,5 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose, o beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas.