Iš Klaipėdos jis išvyko 2004 metais, tad jau 16 metų šiame mieste jaučiasi tiesiog svečias.
"Šiuo metu blaškausi tarp dviejų miestų - Vilniaus, kuris ir tapo prieš 16 metų mano naujais namais, naujų įdomių televizinių darbų vieta, ir Druskininkų, kuriame dirbu rinkodaros srityje. O Klaipėdoje gyvena man brangiausias žmogus - mano mama. Pagal galimybes visada skubu jos aplankyti ir pavakaroti. Tad greičiau ilgiuosi mamos, o ne miesto.
Taip, Klaipėda mano gimtasis miestas, čia grįžęs jaučiuosi saugus ir laukiamas. Bet ar norėčiau čia gyventi, jei būtų toks pasiūlymas? Matyt, atsisakyčiau, nes savirealizacijai Klaipėda man atrodo per maža ir, matyt, pagyvenus sostinėje, ji atrodo ir per lėta, ir per rami. Žinoma, niekada nesakyk niekada. Galbūt, kai jau ateis tas laikas, kai norėsis ramybės ir girdėti jūros ošimą, pavyzdžiui, išėjus į pensiją, sugrįšiu namo", - svarstė Rolandas.
Pasiteiravus, ar yra vietos, objektai, kuriuos jis stengiasi aplankyti, kai grįžta į Klaipėdą, Rolandas pabrėžė, kad jo atmintyje gimtasis miestas yra išlikęs iš tų laikų, kai jis dar jame gyveno.
"Klaipėda, kurią aš palikau prieš išvykdamas, labai pasikeitė. Bet atvykęs stengiuosi vakare pasivaikščioti ant molo, paėjėti link jūros vartų, nes tai gerąja prasme mistinė vieta. Grįžęs į Klaipėdą visada noriu įkvėpti jūros oro, aplankyti paplūdimius. Tik ne vasarą, kai pilnas pliažas žmonių. Šito klaipėdietiško bruožo neišmušiau net per tiek metų, vasarą renkuosi važiuoti į kokį atokesnį pliažą (juokiasi).
O jei kalbėti apie senamiestį, manęs niekada netraukė Taravos Anikės aikštė, nebuvo ji mano mylima vieta, labiau mane viliodavo siauros senamiesčio gatvelės, Mėmelio laikus menantys pastatai. Visada mėgdavau užsukti į savo firminiais sūrio piršteliais garsėjančią kavinę "Senamiestis". Šioje kavinėje prabėgo paauglystės dienos su draugais. Arbatos puodelis ir temos, kaip pakeisime pasaulį, kai pasieksime pilnametystę (kvatoja). Ten dalijomės savo kūrybinėmis mintimis. Džiaugiuosi, kad dauguma mano draugų, šiuo metu pasiekė to, ko norėjo, yra matomi ir žinomi žmonės", - pasakojo vyras.
Rolandas pasidžiaugė, kad grįžęs į gimtąjį miestą dabar randa ir naujų patrauklių erdvių, kurių čia gyvendamas nebuvo prisijaukinęs.
"Atradau Danės krantinę, kuri mano laikais buvo už tvorų ir niekas jos nematė ir nepasiekdavo. Dabar čia viešbučiai, kavinės ir erdvės su suoliukais. Tikrai nauja gera vieta praleisti laiką. Graži ta Klaipėda, ir žmonės šiltesni ir draugiškesni nei kituose Lietuvos miestuose. Tokie visi jūros ir vėjo nublokšti. Gerąja prasme nublokšti. Ir atrodo laimingesni, kaip kokie ispanai, neskubantys ir besidžiaugiantys šia diena", - svarstė Rolandas.
Tačiau yra objektų, kurių jis ilgisi. Vienas tokių - šiuo metu rekonstruojamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas.
"Pasigedau senojo Muzikinio teatro pastato. Ten lankiau jaunimo teatro trupę, teko kurti etiudus repeticijų salėje, ne viename spektaklyje vaidinti, tad, matyt, liko emocinis prisirišimas prie to senojo pastato. Nepaisant to, džiugina mintis, kad jau greitai Klaipėda turės ne ką prastesnę, o gal net geresnę nei Vilniaus operos ir baleto teatro sceną. Vėl skambės muzika, plojimai, tik gaila, kad tos pirmoje eilėje ketvirtu numeriu pažymėtos kėdės nebebus, į kurią per tarnybines patalpas tekdavo įsmukti per kokio miuziklo premjerą (šypteli). Gerai, kad miestas auga, kažkas užsidaro ar nugriaunama. Kitaip ir negali būti didmiestyje", - svarstė Rolandas.
"Ar galima būti buvusiu klaipėdiečiu? Manau, ne. Miestas kuriame tu gimei, baigei mokslus ir patyrei didžiausius jaunystės nuotykius, visada liks širdyje, kaip ta pirmoji meilė", - sako Rolandas Masiulis.
Būtinai aplanko
Jūrą ir molą.
Paklaidžioja senamiesčio gatvelėmis.
Suvalgo "Senamiesčio" sūrio pirštelių.
Nauji atradimai
Danės krantinė.
Pasigedo
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato.
Rašyti komentarą