Gyvenimo juostą audžia kartu

Audimo dirbtuves Audronė ir Algimantas Macijauskai įsirengė savo namuose Jakų kaime (Klaipėdos r.). Didžiuliame kambaryje - net dvylika įvairaus dydžio ir konstrukcijos staklių.

"Audžiame tik mudu, kartais vaikai prisėda. Daug staklių, nes kiekvienam gaminiui - skirtingos", - paaiškina Algimantas, beveik visas stakles savo rankomis padaręs.

"Šitos yra autentiškos, šimtametės, iš vienos bažnyčios Šilutės rajone parsivežiau. Dar vienos yra iš liaudies meistrės paimtos. Jas jau būtų reikėję išmesti, tačiau aš atgaivinau, perdariau ir - audžiame. O visos kitos - mano rankų darbas", - didžiuojasi meistras ir ima pasakoti įvairiausias staklių subtilybes.

"Šitos - keturnytės, jose raštai renkami spaudžiant pedalus. O šios - dvinytės, jose raštams komponuoti naudojama speciali schema. Audimo staklės yra beveik kaip kompiuteris", - aiškina pašnekovas.

Audimo staklės mėsai malti?

Macijauskų staklės šiek tiek skiriasi nuo senoviškųjų, kurios muziejuose demonstruojamos. Paklaustas, kam skirtas ratukas nuo mėsmalės, primontuotas prie staklių, Algimantas nusijuokia, - kad galėtų ne tik juostą nuausti, bet ir mėsą sumalti. "Prieš imdamasis kokio darbo, aš pirmiausia pamąstau, ką galiu patobulinti, kad darbas eitųsi greičiau ir kokybiškiau. Taip ir prie audimo staklių esu prigalvojęs įvairių patobulinimų, kad lengviau žmonai austi būtų", - gudriai šypsosi meistras.

Algimantas ir Audronė audimo darbus yra pasidaliję. Vyras atsakingas už techniką ir visą paruošiamąjį darbą: apmesti siūlus, sukomponuoti ir nustatyti stakles austi tam tikrą raštą. O Audronė daugiau audžia.

"Man labiausiai patinka austi didelius dalykus - staltieses, rankšluosčius, mareškuoti juos. Šitie darbai man teikia didžiausią malonumą, o juostos - tai sunkus, labai daug kantrybės ir laiko reikalaujantis darbas. Jas mieliau Algimantas audžia", - sako Audronė ir patiesia ant stalo įspūdingus audinius.

Lietuvos kariuomenės užsakymas - trys metro ilgio tautinės juostelės, rišamos prie vėliavų, - Algimanto rankų darbas.

Tautinės juostos, juostelės, kaklaryšiai, skirtukai knygoms... Visokiausių spalvų ir raštų, skirtingų ilgių ir pločių. Šalia jų - subtilios, mareškuotos natūralaus lino staltiesės, servetėlės, rankšluosčiai, prijuostės. Visi Macijauskų gaminiai sertifikuoti tautinio paveldo ženklu.

"Esame įsipareigoję puoselėti senąją audimo tradiciją, todėl ausdami vadovaujamės mokslininkų surinkta medžiaga, knygomis ir spalvinius derinius, raštus naudojame tokius, kokius naudojo ir mūsų protėviai, tačiau kompozicijos - jau mūsų sudėtos. Dėl kiekvienos ginčijamės. Kiekvienas naujas audinys - tai kompromisas", - juokiasi audėjai.

Macijauskai puoselėja senąsias audimo tradicijas, jų audiniai sertifikuoti tautinio paveldo ženklu.

Paklausti, ar turi mėgstamiausią raštą ar simboliką, teigia, kad kiekvienas naujas gaminys teikia daugiausia džiaugsmo. "Simboliai, ornamentai galvoje yra. Mes net nejaučiame, kodėl vienaip ar kitaip juos sukomponuojame", - svarsto Algimantas.

Sudėtingas amatas

Macijauskai kartu audžia keturiasdešimt metų. Įdomu, kad nei staklių, nei amato meistrai nepaveldėjo, o patys išmoko.

Prieš kiekvieną audimą yra ilgas pasiruošimo darbas: apmesti siūlus, nustatyti stakles, kad austų tam tikrą raštą, ir pan.

"Per gyvenimą dirbome įvairius darbus. Žmona dirbo ligoninėje, aš - aklųjų kombinate. Teko ir skalpelius ligoninėje galąsti, ir parką šluoti, ir su transportu dirbti. Visi darbai - geri, tačiau kai vaikai maži buvo, o žmonai reikėdavo per naktis ligoninėje dirbti, ėmėme galvoti apie darbą namuose.

Viena mano teta taip dirbo. Ji rišdavo, pindavo kilimus. Mes pabandėme ir pajutome potraukį rankdarbiams. Išbandėme ir rišimą, ir mezgimą, tačiau mane labiausiai domino audimas. Gal todėl, kad jam reikia įrangos. O įvairių įrenginių kūryba ir tobulinimas yra mano aistra", - prisipažįsta Algimantas.

Dideli, subtilūs audiniai, nuausti iš natūralių lino ir medvilnės siūlų.

Pašnekovas prisiminė, kad pirmasis jo audimo mokytojas, liaudies meistras Petrauskas sutiko mokyti su sąlyga, kad Algimantas jam pagamins stakles.

"Padariau jam stakles, o jis mane austi išmokė. Žmona taip pat noriai ėmėsi naujos veiklos. Audimas - sudėtingas amatas. Jame labai svarbu laikytis taisyklių. Klaidų geriau jau nedaryti. Kiekvienas siūliukas veriamas per skietus. Vieną supainiosi - sugadinsi visus siūlus. Jeigu padarysi klaidą ausdamas - turėsi viską ardyti ir taisyti. Išmokti nebuvo lengva, tačiau jau po pirmųjų praktikos metų mūsų išaustus darbus palankiai įvertino komisija ir suteikė mums liaudies meistrų vardus. Taip pradėjome dirbti dailės kombinate", - pasakojo apie savo kelią Macijauskai.

Audžia ir užsieniečiams

Sovietmečiu veikęs dailės kombinatas liaudies meistrams skirdavo normas, kiek gaminių nuausti.

"Normas būdavo galima viršyti - tada daugiau uždirbsi. Tai mes, norėdami daugiau uždirbti, pakaitomis dirbdavome po 14 valandų per dieną. O atsikėlę nuo staklių eidavome mankštintis į kiemą, nes turime 35 arus žemės. Viską suspėdavome, o dabar jau nespėjame, tad tempus mažiname. Dirbame tik pagal užsakymus", - pasakojo tautodailininkai.

Macijauskų audiniai.

Macijauskų audiniai vertinami ne tik Lietuvoje. Jų rankų darbo juostas prie tautinių kostiumų užsako folkloro kolektyvai, vaikų darželiai, dizainerio Juozo Statkevičiaus kurtiems stilizuotiems kostiumams karūnas audė taip pat Macijauskai. Privatūs užsakymai keliauja po visą pasaulį: į Australiją, Kanadą, Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietiją...

"Tautinius kostiumus labai siūdinasi norvegai. Jiems pagal užsakymą audėme juostas. Jie davė savo siūlus ir audėme juostas pagal labai konkrečius reikalavimus, milimetras į milimetrą. Liko patenkinti, sumokėjo dar daugiau nei prašėme. O vokiečiai labai aukštai įvertino mūsų austas staltieses. Smagu, kad šiais laikais rankų darbas vertinamas. Ne taip, kaip sovietmečiu, kai dailės kombinate kapeikas mokėdavo", - džiaugėsi Macijauskai.

Paklausti, koks užsakymas brangiausias, Macijauskai nesusimąstę atsako, kad jiems labai svarbus buvo vienas pirmųjų užsakymų - juostos, skirtos vyrams, perplaukusiems Atlantą.

"Kai užsakymas didelis - audi po daug valandų, savaitėmis. Pavargsti, nenori matyti staklių, bet užsakymą pabaigi, pailsi, po dienos, kitos ir vėl norisi prie staklių grįžti. Galbūt todėl, kad kai audi - viską pamiršti", - svarsto Algimantas.

"Juodas darbas, reikia jam kantrybės, sveikatą tenka aukoti. Visi audėjai turi problemų dėl stuburo, kaklo. Man prieš metus stuburo operaciją teko daryti, dabar dešimt varžtelių nugarą laiko. Tačiau jeigu atsukčiau laiką atgal - nieko nekeisčiau. Audimas - malonus, raminantis kūrybinis darbas", - antrino Audronė.