"Camino Lituano" - kodėl teko sėsti ant dviračio

Tęsinys. Pradžia "Savaitės ekspreso" Nr. 20

Trečioji diena - lemtingas įvykis

Miegas kemperyje buvo žavingas. Didelė plati lova, ant kurios tilpo ne tik dalis mano daiktų, bet ir mes kartu su Pūke.

Prie pusryčių stalo prisijungė ir piligrimė Rasa iš Alytaus. Kaip išsiaiškinau, jai šis piligriminis kelias pirmasis. Ją taip pat nustebino, kad šiame kelyje jau galima sutikti piligrimų.

Rytas buvo tiesiog tobulas - šilta ir cepelininės spalvos debesimis apsiniaukęs dangus.

Pirmieji kilometrai vedė plentu link Ivokšių, kur ir turėjo būti pirmasis posūkis dešinėn. Ženklo nepastebėjau nei aš, nei, kaip vėliau išaiškėjo, Rasa. Supratęs, kad atgal teks eiti maždaug 2 kilometrus, nusprendžiau į reikalingą kelią sugrįžti per pievas.

Pakruojo bažnyčia.

Tačiau paėjęs kelis šimtus metrų supratau, kad tai nebuvo pats genealiausias sumanymas. Kadangi po nakties javų laukai dar buvo drėgni, mano kojos tuoj pat peršlapo. O kai baigėsi užsodinti laukai ir atsivėrė suartų lysvių vagos, buvo dar blogiau. Jei kada yra tekę jomis eiti, tuomet puikiai galite įsivaizduoti tą malonumą, kai šlapi batai apsivelia žemėmis ir tampa keliskart sunkesni.

Ištrūkęs iš tos peklos atėjau iki Ivoškių koplyčios ir kaip tik pamačiau ateinančią Rasą. Toliau ėjome kartu.

Po vieno sustojimo įamžinti gražesnį vaizdą besisukdamas nežymiai suktelėjau kairę koją ir pajutau, kaip per visą kūną lyg elektros srovė perėjo lengva skausmo banga. Bet iš karto šio įvykio nesureikšminau...

Naisių gyventojos.

Visgi po kurio laiko eidamas nuo Beinoraičių link Sereikių pajutau, kad kelio skausmas nepraeina.

Likus keliems kilometrams iki Naisių pajutau, kad su mano koja vyksta liūdni popieriai - nepavyksta nei normaliai pritūpti, nei koją atkelti nuo žemės. Kiekvieną veiksmą veria gilus skausmas kelio sąnaryje. Liūdnesnio scenarijaus ir įsivaizduoti negalėjau... Atėjęs į viešbutį mintyse pradėjau piešti įvairiausius tolimesnius kelionės scenarijus.

Nors iš pažįstamų daktarų gavau rimtus pagrūmojimus, kad protingiausia būtų kreiptis į ligoninę, galvoje gimė idėja pabandyti sėsti ant dviračio. Gal man pavyks juo kaip nors pavažiuoti ir skausmas nebus toks ūmus?

Ketvirtoji diena - kelionė tęsiasi

Ačiū mano nuostabiems kaimynams, kurie nepasivargino iš Klaipėdos į Naisius atvežti man dviratį. Jų dėka kelionė tęsiasi!

Penkta diena - vaizdai, atperkantys skausmą

Rozalime maždaug 10 val. jau buvau kelyje.

Po vakar dienos kratymosi žvyrkeliais ir miško takeliais sėdėti ant dviračio buvo rimtas iššūkis. Teko skaičiuoti kiekvieną nelyginto žvyrkelio duobelę. Bet vien nuo minties, kad šiuo metu tai vienintelis būdas tęsti kelionę, pasąmonė aprimdavo ir su šiuo diskomfortu susitaikydavo.

Važiuodamas svajojau, kaip greičiau pasiekti Kauną. Ten mano geras bičiulis, legendinis dviratininkas Tomas Vaitkus pažadėjo parūpinti specialius krepšius, kad nereikėtų tempti sunkios kuprinės ant kupros.

Šiandieninis maršrutas vedė pro kelias labai įspūdingas vietas. Pirmoji jų buvo restauruotas Burbiškio dvaras ir įspūdingas tulpių sodas. Beje, jame apsilankyti piligrimams nekainuoja.

Antrasis, dar įspūdingesnis šiandienos objektas - Kleboniškių muziejus. Jame galima ne tik pasijusti lyg senovės kaime, bet ir akis paganyti į senąsias lietuvių trobas, pamatyti anuomet vyravusią buitį.

Naisiai.

Nuostabus jausmas keliauti saulei leidžiantis. Vis rečiau pradeda girdėtis rimstantys pavienių paukščių balsai ir širdyje pasidaro taip ramu ramu... Norisi sustoti, atsigulti kur nors patogiai į aukštą pievų žolę ir žvelgiant į besileidžiančią saulę prisiminti visus širdžiai malonius gyvenimo įvykius...

Paberžę pasiekiau apie 20 val. Rytoj laukia maždaug 58 km atstumas per Kėdainius iki Panevėžiuko. Labai norėčiau, kad bekelės būtų kuo mažiau.

Šeštoji diena - pusiaukelė

Iš Paberžės šiandien išmyniau visai vėlai, maždaug pusę vienuolikos.

Stulbinamo grožio Nevėžio pažintinis takas šiandien vingiavo ištisus 19 km palei Nevėžio pakrantę iki pat Kėdainių.

Malūnas - Kleboniškių etno kultūros muziejus.

Visiškai netikėtai privažiavau Šušvės upę ir suvokiau, kad teks ją tiesiog perbristi, nes kito kelio nebuvo. Labiausiai nustebino tai, kad vanduo upėje visai nešaltas ir būtų galima net išsimaudyti.

Į parduotuvę spėjau likus keletui minučių iki jos uždarymo. Dėl to reikėjo gerokai pasistengti, bet likti nevalgius tikrai nesinorėjo.

Rytoj po pietų jau turėčiau pasiekti Kauną, kur mano dviračio laukia išsvajotosios kuprinės.

Aštuntoji diena - techniniai nesklandumai

Pagrindinė šiandienos ryto užduotis buvo susidėti mantą į naująsias kuprines.

Jau vakar pastebėjau vieną keistą reiškinį, kad, pasiekus Raudondvario dvarą, baigėsi "Camino Lituano" kelio ženklai ir vėliau atsirado tik artėjant prie Pažaislio. Tad orientuotis teko stebint tiesiogiai caminolituano.com puslapį.

Kelias nuo Pažaislio iki pat Daugšiagirės buvo labai monotoniškas, bet važiuojant dviračiu asfaltuotu keliu labai skųstis nederėtų. Po kratymosi žvyrkeliais tokia atkarpa tampa vienintelė paguoda dviratininkui, bet tikra monotonija einančiam pėsčiomis piligrimui.

Gražiausia atkarpa šiandien prasidėjo nuo Vangių. Visas kelias vingiavo palei stebėtino grožio pušimis apaugusią Nemuno pakrantę.

Teko pravažiuoti ir pro Pociūnų kaimą. Čia, pasirodo, žmonės dar ir arklių tempiamais vežimais nevengia pavažinėti.

Pociūnuose žmonės dar ir arklių tempiamais vežimais nevengia pavažinėti.

Pasiekus Prienus ir pervažiavus tiltu per Nemuną, kelias link Birštono vedė rekreacinės reikšmės mišku. Pats Birštonas manęs visai nenustebino, tačiau pastebėjau, kad jis nedraugiškas motociklų vairuotojams - visur pastatyti motociklų judėjimą draudžiantys ženklai. Tad šiame mieste aš iš principo negalėjau ilgai užsibūti.

Pūkės karieta.

Jau artėdamas prie Alytaus pastebėjau, kad mano dviračio priekinis ratas juda labai keistai. Viena laimė, kad sulaukiau skambučio iš bičiulio Dariaus, kuris man šį reikalą pasisiūlė išspręsti. Tikėkimės, kad užteks tik sutampyti rato stipinus.

Rytoj laukia maršrutas per Punią iki Alytaus.

Bus daugiau.