Adolfo Tortilovičiaus fon Batocki pėdsakai Rytų Prūsijos politiniame gyvenime

Pirmiausia vertėtų pasakyti, kad mums artimos Rytprūsių provincijos istorija šiuo platesniu - bendraeuropiniu - lygmeniu A. fon Batocki-Frybės asmenybės kontekste išryškėja gana įdomiai.

A. Tortilovičius fon Batocki-Frybė (vok. Adolf von Batocki-Friebe) gimė 1868 m. liepos 31 d. Rytprūsių provincijoje, prie Kranto miesto esančiame Bledau dvare.

Aristokratiškai auklėtas ir dvaro aplinkoje išaugęs, įstojo į elitinę Karaliaučiaus miesto gimnaziją, pavadintą Prūsijos karaliaus Friedricho I garbei, lotyniškai - "Collegium Fridericianum". Ilgą laiko tarpą iki valstybinės karjeros pradžios dirbo teisės srityje.

Jo tėvas - Otas Tortilovičius fon Batocki-Frybė (vok. Otto Tortilowicz von Batocki-Friebe), majoratas, vokiečių Reichstago narys iš Konservatorių partijos ir Prūsijos kamerheras (monarcho dvaro tarno titulas) Bledau dvare.

Motina - grafienė Fanny fon Keyserlingk - taip pat kilusi iš gana kilmingos fon Keyserlingk junkerių šeimos. Jos tėvas - Otas fon Keyserlinkg zu Rautenberg - buvo vienas iš įtakingiausių Rytprūsių politikų, gimęs Latvijos mieste Kuldigoje.

Taigi visas genealoginis medis yra susijęs ne su vokiškomis žemėmis, o su baltiškuoju regionu.

Vėlgi sugrįžtant prie A. Tortilovičiaus fon Batocki-Frybės tėvo, reikia pasakyti, iš kurgi tos lietuviškos sąsajos. Oto senelis, t. y. Adolfo prosenelis Otas Gerthas (vok. Otto Gerth) buvo kilęs iš Prūsų Lietuvos etninių žemių, taip pat vienas iš prosenelių arba iš tos pačios giminės šakos, daryčiau prielaidas, dar vienas jo tolimų prosenelių pagal pavardės kilmę buvo iš Batakių.

Rytų Prūsijos žemėlapis. 1890 m. / en.wikipedia.org

Batakiai yra Tauragės rajone ir pavadinti pagal Batakių giminę.

Jonas Tartilavičius-Batakietis (Tartyla, Tartylavičius, Batakiškis) kaip tik buvo kilęs iš Batakių kaimo XVI a. pradžioje (tiksli gimimo data nėra nustatyta), nuo Tauragės nutolusio 19 km.

Įdomu, jog J. Tartilavičius-Batakietis jau 1525 m. tapo evangelikų liuteronų kunigu. Tuo metu Prūsijos hercogystė jau buvo protestantiška ir pasaulietinė valstybė, tapusi prieglobsčiu daugeliui politinių ir kultūrinių pabėgėlių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės.

"Šilalės kleb., min. ap. 1535-1536; ėmė skleisti protestantizmą ir vysk. Vaclovo Virbickio persekiojamas prieš 1536 V 29 pabėgo į Prūsiją pas kunigaikštį Albrechtą."

Taip pat J. Tartilavičiaus vadovaujamą Šilalės parapiją nuolatos paglobodavo dvaro savininkas, Albertinos auklėtinis didikas Kazimieras Orvydas.

Be jokios abejonės, J. Tartilavičius-Batakietis, nors ir išvarytas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, buvo laikomas vienu iš aktyviausių lietuvybės veikėjų tuomet besikuriančioje Prūsijos hercogystėje ir prisidėjo prie tautinės kultūros formavimosi religine ir teologine veikla.

Reikia prisiminti, kad vienas iš svarbiausių Reformacijos tikslų buvo Dievo žodžio perdavimas daugumos žmonių suprantama tautine kalba, todėl kitaip ir kitokia kalba nei lietuvių perteikti krikščioniškųjų tiesų nebuvo įmanoma.

Taip pat pastebėsime, jog tiek A. Tortilovičiaus fon Batocki-Frybės, tiek J. Tartilavičiaus-Batakiečio etimologinė kilmė yra slaviška (Tartylowicz Batocki).

Žemės ūkis Rytprūsiuose buvo A. fon Batocki prioritetine politikos sritimi. Tai liudija daugelis karikatūrų, parodančių tuomet taikytą specifinę agrarinę politiką.

Reikėtų paminėti, jog jo politinė karjera chronologiškai sutampa su laikotarpiu iki I pasaulinio karo.

Vokietijos kaizerio Vilhelmo II imperialistinė ir didvalstybiška politika reikalavo skatinti Rytų Prūsijos pažangą pramonėje ir žemės ūkyje.

Agrarinė Rytų Prūsija suvaidino ganėtinai mažą vaidmenį industrinėje revoliucijoje, visur sukėlusioje gyventojų skaičiaus padidėjimą.

Poreikis didinti produkciją buvo aktualus ir A. fon Batocki nuo 1907 m. vadovaujamiems Žemės ūkio rūmams.

Žemės ūkio rūmai, įkurti 1896 m., buvo Karaliaučiaus ir Įsručio centrines žemės ūkio korporacijas valdanti įstaiga.

Taip pat jis buvo ne vien provincijos administracijos pareigūnu, bet ir Vokietijos žemės ūkio tarybos nariu Žemės ekonomikos kolegijoje, nuo 1909 m. dirbo komisijoje, sudarytoje tiesiogiai administracinės reformos klausimams spręsti.

Taigi, šis asmuo buvo pakankamai autoritetingas ir gerai žinomas tarp elito ir junkerių atstovų.