"Vakarų ekspresas". 1992 09 26 ir 29

1992-ųjų rugsėjis Klaipėdoje, ko gero, kaip ir visoje Lietuvoje, nebuvo labai linksmas ir nekėlė didelio optimizmo labai šviesiu rytojumi. "Vakarų ekspreso" puslapiuose daug negatyvo: žmogžudystės, tušti prekystaliai parduotuvėse, nusivylusių darbininkų piketai. Netgi pačiam policijos komisarui jau buvo nesaugu - prireikė kviestis pagalbon savo pavaldinius - policijos patrulius. Laimei, kad bent sportas paįvairino pilką kasdienybę ir praskaidrino nuotaiką - į Klaipėdą atkeliavo didysis rankinis.

Didžiojo rankinio diena

"Gerbiami klaipėdiečiai. Jūs galite tapti istorinių rungtynių liudininkais, jeigu ateisite stebėti Europos vyrų rankinio taurės 1/16 finalo susitikimo tarp Klaipėdos "Maisto" ir Helsinkio IF "Atlas Vanta" komandų, nes tokio aukšto rango varžybų Klaipėdoje dar nėra buvę!" - palaikyti saviškius 1992-ųjų rugsėjo 26-osios numerio 1-ajame puslapyje ragino "Vakarų ekspresas".

"Spektro" trupinėliai

Iš "Spektro" lakoniškų informacinių žinučių sužinome, kad per artėjantį rudeninį šaukimą į Lietuvos kariuomenės Jūrų uosto apsaugos atskirąjį batalioną, dislokuotą Nemirsetoje, bus pašaukti tarnauti 142 klaipėdiečiai.

Augustai ir Ievos

Populiariausi vardai, kuriuos tėvai suteikė savo naujagimiams prieš ketvirtį amžiaus, buvo tokie: berniukų - Augustas, Martynas, Dominykas, Mindaugas, Kristijonas, Vilius ir Mantas. Mergaičių - Ieva, Gabrielė, Greta, Julija, Violeta.

Mokėsime valiuta

Apie tai, kad rublis jau pasiekė kone kosminį nuvertėjimo greitį, sužinome iš kitos "Spektro" žinutės: "Automobilio iškėlimas iš laivo, anksčiau kainavęs 25 rublius ir pabrangęs iki 600 rublių, tapo dar brangesniu malonumu. Dabar tam tenka paaukoti visą tūkstantį. Kalbama, kad Prekybos uosto dokeriai ima tik valiuta."

Valdininkų suokalbis

1992-ųjų rugsėjo 26-osios numerio 1-ajame puslapyje žurnalistė Vida Bortelienė aprašė "Laivitės" darbininkų piketą prie Savivaldybės. Protestas nebuvo nei gausus, nei ilgas, mat vyko darbo metu. Buvusi 7-oji laivų remonto įmonė, o dabar "Laivitė", ilgą laiką dirbo nuostolingai. Galų gale, pradėjusi gauti pelningus valiutinius užsakymus, išbrido iš skolų, tik tik pradėjo galvoti apie atlyginimų padidinimą ir darbo sąlygų pagerinimą, ir - še tau! Naujiena, kurios niekas nesitikėjo ir nelaukė.

Pats "Laivitės" direktorius Bronius Jazbutis netikėtą žinią apie sumanytą projektą prijungti jų įmonę prie "Vakarų laivų remonto" įmonės išgirdo ne iš ministerijos valdininkų, o iš "gero žmogaus", kurių ir tada, ir dabar netrūksta.

"Su kuo tarėsi ministras J. Biržiškis, mes nežinome, - piktinosi darbininkų sąjungos narys Vladas Šemetulskis. - Viskas sprendžiama už mūsų nugarų. O kaipgi mes?"

Kam tada rūpėjo darbininkų nuomonė ir norai? Kam dabar tai rūpi? Kiekvienas kovojo ir iki šiol kovoja už save. Galvoja, kaip išgyventi. Tada buvo itin sunku prisitaikyti prie aukštyn kojom apsivertusio pasaulio realijų ir naujų verslo bei gyvenimo taisyklių.

Rublių jau atsisakėme

Tame pačiame numeryje žurnalistas Alvydas Ziabkus svarstė apie būsimus piniginius ženklus. "Visi Lietuvoje jau gyveno įvairiausiais gandais apie pinigų reformą, - rašo autorius, - gyveno ir bet kurią dieną laukė lito. Bet vis dėlto premjero A. Abišalos pareiškimas per televiziją daugeliui buvo lyg griausmas iš giedro dangaus.

Šis Vyriausybės žingsnis buvo netikėtas dėl to, kad, paskelbus "rublio krachą", mes taip ir neišvydome litų. Vietoj jų dar kurį laiką teks naudotis laikinaisiais pinigais - talonais. Kokia bus jų keitimo tvarka?

Kaip visada, klausimų daug, atsakymų - mažai. Šiandien, ko gero, daug ką pamiršome. Kokie buvo laikinieji talonai? Kaip atrodė "vagnorkės"? Ką už juos buvo galima įsigyti? Laimei, esu išsaugojęs pluoštą tuometinių talonų, todėl visada turiu progą juos pačiupinėti. Panašu, kad ateis laikas ir jie, kaip retenybė, įgis didesnę vertę, negu turėjo tada...

Policininkai gamino degtinę

Tokia skambia intriguojama antrašte skaitytojus bando sudominti 1992-ųjų rugsėjo 29-osios dienos numerio 1-ajame puslapyje spausdinama publikacija.

"Antradienio vakarą UAB "Viešnagė" už pagamintos degtinės pardavinėjimą buvo sulaikyti Edmundas Tautavičius - Vyriausiojo policijos komisariato jaunesnysis inspektorius ir jo "verslo" kolega - Valdas Rupeika.

Netikroji degtinė, pagaminta pagal visus receptus, išpilstyta į įprastus butelius, ant jų užklijuotos standartinės "Stoličnaja" etiketės, buteliai užkimšti įprastais kamščiais."

Rasti buteliai buvo išsiųsti ekspertizei į Vilnių. Tikimės, kad ekspertizės metu sostinės ekspertai jautė saiką ir bandydami nustatyti produkto kokybę nepadaugino.

Svogūnai iš Uzbekijos, bulvės iš Olandijos

Ar užteks klaipėdiečiams daržovių žiemai, - klaipėdiečių sotumu rūpinosi reporteris Šarūnas Pučinskas, - ir norėdamas tai išsiaiškinti kreipiasi į tuometinį Klaipėdos vaisių ir daržovių prekybos įmonės komercijos direktorių Rimantą Žukauską. Direktorius labai įtikinamai paaiškino, kad tada, prieš ketvirtį amžiaus, įmonė, prašiusi Vyriausybės 250 milijonų rublių ilgalaikio lengvatinio kredito, gavo tik 35 milijonus. Bet daržovių, atrodo, turėjo užtekti. Kaip visada pagelbėjo kaimynai "braliukai". Latvijos prekybininkai pardavė mums morkų. Net 450 tonų. Uzbekai pasiūlė 300 tonų svogūnų, pigesnių ir geresnių nei mūsiškiai. Viena įmonė žadėjo pirkti olandiškų bulvių, kurios turėjo pasiekti Klaipėdą laivais.

Žmogžudysčių mėnuo

Savaitės nusikaltimus 1992 metų rugsėjo 29-osios numeryje komentavo Klaipėdos vyriausiasis policijos komisaro pavaduotojas Danielius Bučinskas, kuris į klausimą, ar padažnėję nužudymai Klaipėdoje jau darosi įprasti, buvo nuoširdus ir žodžių nevyniojo į vatą: "Žmogaus gyvybės vertė vis mažėja. Per šiuos metus mieste įvyko jau 10 nužudymų. Tačiau negalima sakyti, kad policija nieko nedirba - 7 žmogžudystės atskleistos."

Iš komisaro komentarų paaiškėjo, kad per dvi savaites užregistruota 130 kriminalinių nusikaltimų. Ir apie pusę jų pavyko išsiaiškinti.

Kad bėdoje prisišauktum

Profesinės šventės išvakarėse Klaipėdos vyriausias policijos komisaras Vaclovas Narmontas buvo nelabai kalbus. Šventė ar ne - darbo visuomet per akis.

"Policijai daug ko reikia. Ir technikos, ir patalpų, ir modernios aparatūros. Labiausiai pasigendame policininkų sąžinės, - konstatuoja Narmontas. - Per daugelį savo tarnybos metų teko ir grumtis, ir šaudyti. Su chuliganais susidūriau šią vasarą paplūdimyje. Poilsiavau ten su šeima. Šalia gėrė grupelė jaunuolių. Po to pradėjo triukšmauti, kabinėtis prie kitų. "Užkliuvau" ir aš. "Ko čia žiūri?", - visai nedraugiškai sako man. Kaip ir visiems piliečiams, teko skambinti telefonu "02" ir kviestis pagalbą."