"Vakarų ekspresas". 1992 03 10, 14 ir 17

Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžia buvo organizuoto nusikalstamumo gimimo etapas.

1992-aisiais iki banditų gaujų, šeimų, brigadų, grupuočių ir kitų formuočių, besivertusių verslininkų reketu, plėšimais, automobilių vagystėmis, kontrabanda, prekyba narkotikais ar sąvadavimu, suklestėjimo dar buvo likę pora metų. O iki Klaipėdos banditų karo, nusinešusio keliolika nusikaltėlių gyvybių, pradžios - metai.

Suprantama, per metus ar dvejus organizuotas nusikalstamumas neatsiranda. Buvo jis jau ir sovietų laikais, tačiau labiau šešėlinis. Prasidėjus Atgimimui iš šešėlio ėmė lįsti ne tik Lietuvos patriotai, bet ir visokie kriminalinių polinkių turintys pašlemėkai bei kitos visuomenės atmatos.

Mažesniuose miestuose (pvz., Biržuose, Telšiuose) vietinių gaujų nariai elgėsi lyg visateisiai valdovai. Nusikaltimai buvo vykdomi viduryje baltos dienos, absoliučiai nieko nesibaiminant.

Dažnai policija - būkime atviri - buvo visiškai bejėgė. Bet ir ji ėmė stiprėti. Taip 1991-ųjų sausį sukurtas Vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos specialios paskirties dalinys su kuopomis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Tų pačių metų balandį šis dalinys pertvarkytas į Lietuvos policijos greitojo reagavimo rinktinę "Aras".

Klaipėdos kuopose apsilankė ir "Vakarų ekspreso" reporteris Gintaras Vaičekauskas. Jis buvo sužavėtas vyrų, nuo kitų policininkų besiskiriančių juodomis beretėmis.

"Dabar buvę SSRS kariūnai, išeidami iš Lietuvos, "parceliuoja" ginklus į kairę ir į dešinę, ginkluojasi mafija, "torpedos", tautos priešai... Todėl vyrai ruošiasi. Ruošiasi jau dabar. Bet kas į "Arą" nepateks - reikalingi geri duomenys, tvirtas fizinis pasiruošimas. Normatyvai žvėriški. Naujokas, norintis įsidarbinti, turi padaryti 70 atsispaudimų nuo žemės, 14 prisitraukimų, 3 kilometrus prabėgti per 12 minučių. Pabandyk, vyriški, jeigu nerūkai, negeri (alaus galima), esi ne mažesnis kaip 180 cm ūgio ir galvoji, kad vienu kumščio smūgiu gali aplamdyti teroristo galvą ir mąstyseną.

Ateik tiesiog į Klaipėdos "Aro" būstinę Taikos pr. 42, įėjimas iš kairiojo šono. Čia įsikūręs "Aro" štabas. Būk pasiruošęs juodam darbui. Teko akies kraštu žvilgterėti į vieną, tik vieną treniruotę (tokių per savaitę - devynios). <...> Pluša, dirba, treniruojasi, nes ir nusikalstamas pasaulis nesėdi rankas susikimšęs į kišenes. 60 proc. reketininkų taip pat sportuoja, negeria, nerūko, valdo ginklą..." - rašė žurnalistas.

Praėjo metai, ir tas pats G. Vaičekauskas jau rašė apie tai, kaip reketininkai valdo ginklus. Kruvinas 1993-iųjų balandis artėjo...

O kol dar nepradėta šaudytis ir sprogdinti, miesto valdžia gyveno kitokiais rūpesčiais. 1992-ųjų kovą meras Benediktas Petrauskas susikvietė valdininkus, "vienaip ar kitaip susijusius su jūra", padiskutuoti apie Klaipėdos uosto ateitį. Žiūrint iš šių dienų pozicijų, tuometinės prognozės buvo labai abstrakčios. Bet beveik tikslios.

"Į šį klausimą atsakymo niekas nežino. Aišku tik tiek, kad šiuo metu Klaipėdoje vietos keleivinei prieplaukai nėra. Užtat yra trys laivų remonto įmonės ir viena laivų statykla. Yra dar ir sumanymai šias įmones kažkaip sujungti, taip sutaupant labai brangius krantinių metrus. Ir galbūt buvusios Bandomosios laivų remonto įmonės (dabar AB "Klaipėdos laivų remontas". - Autor. past.) teritorijoje ir įsikurs keleivinė prieplauka. Čia reikės įveikti dar ir totalinį visų įmonių pasipriešinimą. Gali būti, kad kiekviena iš įmonių iki paskutinio kraujo lašo gins kiekvieną savo teritorijos pėdą", - tuomet rašė VE.

Savų problemų turėjo ir menininkai. Sunku pasakyti, ką jie manė apie organizuotą nusikalstamumą, bet tai, ką manė apie miesto valdžią, buvo aišku ir konkretu.

"Ketverius metus kūrėm planus. Sukišau visus pinigus (namuose abu kambariai tušti). Dabar - baigta. Nuoskaudos nejaučiu, bet vėl ką nors pradėti daryti rankos nebekyla. Vienas pažįstamas dailininkas taikliai pasakė: terminatoriai, t. y. naikintojai, sėdintys merijoje, kitose aukštose kėdėse, patys yra nesunaikinami. Klausdami, o ką jūs duosite miestui, miestą tapatina su savimi", - žurnalistui išdėstė Virgis Bakas straipsnyje "Nekrologas "Baltai" galerijai".

Viskas prasidėjo nuo to, kad miesto valdžia grupelei menininkų skyrė buvusio vaikų darželio Naujojoje Uosto gatvėje patalpas. Vyrai dalį jų susiremontavo, ir staiga sužinojo, kad jos atiduodamos Mokytojų namams, kuriuos savo ruožtu išvarė bažnyčią atgavę baptistai. Galų gale bent daliai menininkų pavyko prisiglausti miesto bibliotekos Meno skaityklos J. Janonio gatvėje vestibiulyje - čia atidaryta "Balta" galerija, tačiau, nepraėjus nė pusmečiui, jie vėl buvo išmesti į gatvę, nes jų neva komercinė veikla nepatiko bibliotekos direktorei Bronislavai Lauciuvienei.

"Viena galerija mažiau. Terminatoriai ir vėl nugalėjo. Pralaimėjome mes ir mūsų proletariškoji Klaipėda su ryškiu "kultūriniu" akcentu - iliuminuotu kryžiumi prie Danės..." - išvadą padarė žurnalistas.

Tokia štai nelygi ir akmenuota buvo Klaipėdos kelio į kultūros sostinės titulą pradžia...

Na, o mes pasižvalgykime, kas tapo dar trijų miesto pastatų savininkais. Taigi, privatizavimo aukcione J. Karoso g. 23 namą už 3 mln. 500 tūkst. rublių įsigijo Algimanto Kasperaičio grupė (85 žmonės), namą Jotvingių g. 24 už 1 mln. 12 tūkst. rublių - Vidmanto Jako grupė (118 žmonių), namą Minijos g. 95 už 1 mln. 234 tūkst. rublių - Sigitos Stonkienės grupė (295 žmonės).

Tik atsakykite į klausimą - kaip paskui pasidalinti namą tarp 295 žmonių? Nesuvokiama. Tačiau visi tie trys namai stovi ir šiandien. Jei įdomu - prašome į "Google Street View"...