Giliame praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pradėtame kurti Vanagupės rajone iškilęs "Linas", nors ir iš išorės labiau panėšėjo į betoninį kosmosu ilgai keliavusį ir ne kartą su meteoritais susidūrusį ateivių laivą, mūsų krašte buvo unikalus gydomuoju kompleksu su keturiais baseinais, į kuriuos tiektas pašildytas jūros vanduo, masažo kriokliais, sporto sale, vandens procedūrų kabinetais, kavinuke, baru, masažo kabinetais, gyvenamaisiais kambariais bei sauna su baseinu.
Socialistinių lenktynių už penkmečio planų įgyvendinimą nualinti tarybiniai lietuviai galėjo jėgas atgauti ne tik mėgaudamiesi gydomosiomis procedūromis, bet plaukiodami atvirame baseine šalčiausią žiemą.
Štai ką laikraštyje "Palangos tiltas" neseniai prisiminė palangiškis žurnalistas Gediminas Griškevičius, tais 1992-aisiais buvęs produktyviu "Vakarų ekspreso" bendradarbiu. "Lino" išpopuliarėjimo priežastimi jis vadino "Lino" tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijimo generalinio direktoriaus Gintauto Plaušinio nuopelną.
"Tada, "Ginto Plaušinio laikais", "Linas" buvo Palangos modernumo ir populiarumo simbolis. Populiarumu tikrai galėtų varžytis su dabartinėmis Druskininkų atrakcijomis ir architektūriniais savojo laiko atradimais. Į "Lino" susivienijimo gydomąjį kompleksą, baseiną su šildomu Baltijos jūros vandeniu kaip į savaitinius atlaidus plūdo ekskursantai, laisvadienių svečiai ir "Žiguliukais", ir "Lvovo" "aukštabusais", net "Gazikais", ūkiškais sunkvežimiais. <...> G. Plaušinio vadovaujamas darbštus ir tarpusavyje dažnai "susigrojęs" didelis "Lino" susivienijimo kolektyvas pakylėjo Palangos garbę virš pajūrio pušų ir šimtams tūkstančių Lietuvos žemdirbių - artojams, duonos augintojams, melžėjoms, mechaninių dirbtuvių tekintojams suteikė galimybę net su vaikais, šeimomis pailsėti stebint patį - patį didžiausią, maloniausią, akiratį ir širdį praturtinantį langą - Baltijos jūrą", - rašė G. Griškevičius.
"Linas" duris atvėrė 1985-ųjų spalį, tačiau jau po šešerių metų situacija nebebuvo tokia linksma. Tada - ir tikrai ne dėl direktoriaus kaltės, greičiau dėl bendros ekonominės suirutės - jau buvo prasidėjęs šio unikalaus komplekso nuopuolis. Tuo įsitikino 1992-ųjų vasarį komplekse apsilankę VE reporteriai. Jiems G. Plaušinis skundėsi, jog poilsiautojų ir ligonių sulaukiama labai mažai.
"Elektros energijos kaina šoktelėjo 6 kartus, šilumos - 4 kartus, o vandens net 8 kartus, tad, sumažėjus lankytojų iš Kaliningrado ir Latvijos, teko uždaryti atvirą baseiną. Žadame prašyti Vyriausybės, kad imtųsi kokių nors priemonių", - vylėsi direktorius.
Veltui. "Linas" agonijoje tampėsi dar porą dešimtmečių, ir tik 2012-ųjų vasario 24 dieną kompleksą valdžiusi įmonė buvo visiškai likviduota.
O tą 1992 metų vasarį tuščia buvo ir kituose poilsio namuose, kuriuos aplankė VE žurnalistai - poilsiautojų skaičiumi negalėjo pasidžiaugti nei "Žvorūnė", tuomet priklausiusi tarpreisinei žvejų bazei, nei "Rugelio" kompleksas, nei Lietuvos mokslų akademijos poilsio namai "Horizontas", nei valstybinės leidybos įmonės "Spauda" poilsio namai "Šviesa", nei "Alka", valdoma Statybos ir urbanistikos ministerijos - kaip ir Šventojoje veikusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių Klaipėdos įmonės poilsio bazė "Spindulys" ar Vilniaus kurčiųjų draugijos poilsio namai "Varpelis".
Dabar nebėra ne tik daugumos šių objektų, tačiau ir jas valdžiusių institucijų. 25 metai - 25 milijonai pokyčių...
Rašyti komentarą