"Vakarų ekspresas". 1992 01 30, 31 ir 02 01

Kodėl taip turėjo būti? Na, o kaip kitaip, kai visos prekės - būtinos ir nebūtinos, maisto ir ne maisto, taip pat ir paslaugos brango tiesiog kiekvieną dieną. "Viskas pabrango" - viename numeryje konstatavo "Vakarų ekspresas".

Žodis "viskas" tą ir reiškė - viskas. Taigi, nuo tų metų vasario 1 d. pabrango važiavimas miesto visuomeniniu transportu. Tiesa, naujų bilietų niekas neatspausdino, miesto Valdyba tiesiog informavo klaipėdiečius, kad ir toliau bus pardavinėjami senieji 4 kapeikų vertės bilietėliai, bet už juos mokėti reikės 80 kapeikų. Tas pats - su užmiesčio bilietais: 10 kapeikų vertės bilietas prilygo 1 rublio vertės bilietui, 30 kapeikų - 3 rublių.

Nuo vasario 1 d. pabrango ryšio paslaugos - laidinio telefono abonentams mokestis nuo 12,50 rb pabrango iki 30, tie, kurie lengvatinėmis sąlygomis iki tol mokėjo 5 rb, dabar turėjo mokėti 12,50 rb.

Nustatytos ir naujos gamtinių dujų kainos. Aišku, didesnės už ankstesnes. Pabrango valstybinių taksi paslaugos (iškvietimas - 10 rb, įsėdimas - 3 rb, vienas nuvažiuotas kilometras - 3 rb). Paštas pabrangino užsienio leidinių kainas, o vaistų sandėlio direktoriaus pavaduotoja Paulina Šidlauskienė pranešė, kad brangsta vaistai - 300 importinių ir 500 buvusios SSRS gamybos.

"Visų kitų prekių likučiai nuo šiandien turi būti inventorizuojami ir perkainojami patiems ūkiniams subjektams nustačius naujas kainas atsižvelgiant į konkrečios prekės esamą kainų lygį, paklausą bei pasiūlą <...> Nenustebkite, jei nuo vasario 1 dienos ta pati prekė įvairiose parduotuvėse gali kainuoti skirtingai. Pačios parduotuvės pramoninių prekių kainas gali keisti net ir kitą dieną be jokių apribojimų", - miestiečius perspėjo dienraštis.

Prekyboje ėmė vyrauti chaosas. Nutraukta prekyba pramoninėmis prekėmis už bendruosius talonus, nors už juos dar buvo galima pirkti mėsą ir tabaką.

"Nežinau, kaip jūs, gerbiamieji skaitytojai, tačiau aš pastaruoju metu imu nebesuprasti pačių elementariausių dalykų. Nesuprantu, pavyzdžiui, kodėl turiu iš ankstyvo ryto stypsoti 15-20 minučių prie parduotuvės durų, o joms atsidarius griūdama ir stumdoma pulti į vidų? Nesuprantu, kodėl dešimteriopai išaugus mėsos kainoms eilės prie jos ne tik kad nesumažėjo, o net padidėjo? Nesuprantu, kodėl, gyvendami neva rinkos sąlygomis (kaip teigia protingi vyrai), matome ne gausėjančias, o atvirkščiai - tuštėjančias vitrinas."

Taip savo laiške redakcijai rašė klaipėdietė Palmira Martinkienė. Ir maždaug po pusantrų metų pati tapo VE reportere...

Na, o tais 1992-aisiais žurnalistai pabandė pasidomėti, kiek kainuotų surengti vestuves. Ir pripažino, kad tai - beveik neįmanoma misija. Štai ką jiems sakė prie specializuotos, tik jaunavedžiams skirtos valstybinės parduotuvės pakalbinti studentai Dalia ir Virginijus: "Mes svajojome apie dideles, triukšmingas vestuves, kad važiuosime juodoje "Čaikoje". O dabar, prie tokių kainų, tik pasvajoti apie tai belieka. <...> Vestuvės dabar - nesąmonė."

Jiems pritarė ir Aistė su Mindaugu: "Dabar tuokiantis reikia turėti daug daug pinigų. Gal dešimt, gal penkiolika tūkstančių. Vien mano suknia, kurios aš labai noriu, kainuoja 3 000 rublių. Ne ką mažiau kainuoja kostiumas vyrui, 1 600 rublių. Svajojau apie baltus batelius, nusipirkau komercinėje parduotuvėje, mokėjau 1 800 rublių. <...> Va, Mindaugui batų ieškojome du mėnesius, ir vis tiek nusipirkome turguje už 1 500 rublių. Jei anksčiau viską skaičiavome šimtais, tai dabar jau tūkstančiais. <...>

Sužinojome, kad už mūsų skanųjį šakotį tėveliai suplos po 500-600 rublių. Jeigu ne jie, tai šią gražią mudviejų šventę praleistume, ko gero, prie arbatos puodelio..."

Lyg to dar būtų maža, miesto gyvenimą sukrėtė kita žinia - atsistatydino meras Povilas Vasiliauskas ir jo pavaduotojas Valentinas Greičiūnas. Aišku, dėl to niekas nei išprotėti, nei juolab žudytis nesirengė, tačiau buvo apmaudu, kad, regis, jaunas, talentingas ir energingas miesto vadovas buvo priverstas trauktis. Galima sakyti paprasčiau - jį tiesiog išėdė.

Vis dėlto P. Vasiliauskas iki galo išliko korektiškas ir traukdamasis nieko purvais nedrabstė: "Pagrindinė mano atsistatydinimo priežastis - tai krizė santykiuose tarp Tarybos ir Valdybos, ypač pagilėjusi paskutinį pusmetį. <...> Ši krizė brendo jau seniai, ir ji tam tikra prasme dėsninga, nes yra užprogramuota Savivaldos pagrindų įstatyme ir mūsų politinio gyvenimo realijose. <...> Konfliktas glūdi tame, kad įstatymas griežtai neatriboja vykdomosios ir atstovaujamos valdžios kompetencijų, ir tame, kad Tarybai, kaip ir visai visuomenei, nesant aiškiai politiškai susistruktūrizavus, Valdybai yra sudėtinga surasti paramą savo veiklai."

Ir apskritai P. Vasiliausko atsistatydinimo pareiškimas galėtų būti nurodomas politikos ir tarptautinių santykių specialybių studentams kaip diplomatiškumo pavyzdys: "Veiksni ir stabili yra tik tokia valdžia, kuri turi pasitikėjimą ir palaikymą. Nemaža dalis deputatų manimi nepasitiki, ir aš negaliu į tai numoti ranka. Galų gale reikia sudaryti sąlygas ir galimybes tai Tarybos daliai, kuri nepasitikimi manimi ir Valdyba, išbandyti save realiuose darbuose ne tik kritikoje, ir imtis atsakomybės."

Vis dėlto gyvenimas mieste nesustojo. Mokytojai mokė, vairuotojai vairavo, dainininkai dainavo. Kiekvienas darė tai, ką turėjo daryti. Kaip, pavyzdžiui, Simonas Donskovas tomis dienomis interviu VE prisipažinęs, kad grįžo į muziką todėl, jog "nepritapo komercijoje, nepritapo mokytojaudamas, dirbdamas kitus darbus taipogi nepritapo".

Ir, atrodo, gerai padarė.