"Vakarų ekspresas". 1992 01 23, 24 ir 25

Taigi, paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje toks pats jausmas žmogų apimdavo, kai jis, norėdamas paskambinti, prieidavo prie taksofono aparato ir pamatydavo, kad tas neveikia.

Nors pirmasis mobilusis telefonas ("Motorola DynaTAC Prototype", 1,1 kg svorio, 23 cm aukščio ir su baterija, kuri veikdavo tik 30 minučių, o jai įkrauti reikėdavo 10 valandų) išbandytas dar 1973-iųjų balandį, 1992 metų pradžioje Lietuvoje tokios technikos dar niekas nebuvo net susapnavęs. Ką ten Lietuvoje - tais laikais Europoje vienintelė Suomija galėjo pasigirti 2G kartos GMS tinklu, ir tai tik vienoje kitoje vietoje...

Taigi, iki naująsias technologijas pagimdžiusio amžiaus pabaigos buvo likęs nepilnas dešimtmetis, o Lietuvoje draugui į namus ar mamai į darbą galėjai paskambinti tik iš taksofono. Su dviem sąlygomis: 1) jei draugas namuose ar mama darbe turėjo laidinį telefoną; 2) jei taksofonas veikė. Ši, antroji, sąlyga atgimusioje Lietuvoje dažniausiai buvo neįveikiama. Žodžiu, nulis G.

"Teko matyti filmą. Važiuoja turtingas arabas savo automobiliu Sacharos dykuma ir privažiuoja taksofono būdelę. Arabas išdidžiai išlipa iš automobilio ir skambina iš Sacharos vidurio į Niujorką. Teko būti Vokietijoje, nuošalioje vietoje stovinčioje būdelėje jaukiai degė šviesa. Po taksofonu pakabintas šešiatomis Vokietijos abonentų sąrašas.

Vokiečių pavyzdžiu bandė sekti ir kauniečiai. Bet idėja neprigijo. Kam popieriaus pritrūko nusivalyti užpakaliui, kam reikia nosį nusišnypšti... Juk nepadoru į rankovę", - taip savo straipsnį pradėjo Edas Vaičkus.

O kaip buvo Klaipėdoje? "Na, o Klaipėdoje telefoninė situacija baisi. Išdaužyti būdelių langai, nutraukti telefonų rageliai arba net pavogtas visas aparatas, šiaip dalims ir knebinėjimams. Kas kaltas?

Viena aišku, jog valstybinis telefonų tinklas neveikia. Juk kiekgi galima dirbti Sizifo darbą! Kažkas plėšia, ardo, daužo. Telefonų tinklus kantriai remontuoja, sutaiso, sutvarko... Bet telefoniniai chuliganai vėl viską sustato į vietas. T. y. nutraukia ragelį, išdaužo būdelės langus, sudegina numerio rinkiklius. Mat plastmasiniai atsibodo!

Dabar Klaipėdoje iš 552 taksofonų veikia 250, o kiti 300 serga nepagydomom ligom. Mat nebeliko atsarginių detalių. <...> Tinklai, nebematydami išeities, pradėjo likusius gyvus taksofonus nuiminėti. Ne geriausi išeitis! Bet ką daryti? Prie kiekvienos būdelės po policininką nepastatysi! <...>

Atsarginių detalių deficitas, didelės jų kainos ir kai kurių nerentabilumas verčia masiškai nuiminėti taksofonus. Numerio rinkiklis, kainavęs 4 rb, dabar kainuoja 450 rb. Mikrofono kapsulės, kurios tekainavo 50 kp, dabar kainuoja 30 rb.

Taigi netolimoje ateityje skambinsime varpais arba "škauradomis". Kažkur miesto užkaboryje mirties patale užges senutės gyvybė, nes per 5 kilometrus nebus galima išsikviesti "Greitosios pagalbos". O gal kitame miesto gale lūšnoje pasaulį išvys nauja gyvybė... vėl dėl telefoninių marazmų nesuskubus "greitajai".

Taigi toks traktatas apie varganą taksofonų būklę. O kada jūs paskutinį kartą vienu iš jų naudojotės?

Kas dar buvo blogo 1992-aisiais? Sprendžiant iš tų dienų VE puslapių, viskas (išskyrus tai, kad Klaipėdoje jau antrus metus veikė katalikiškos pakraipos lopšelis darželis, o Šventojoje įkurta Kuršių kultūros draugija): kainos - maisto produktų, gėrimų, benzino - kilo kiekvieną dieną, plėšikai žmones plėšė kiekvieną dieną, nuo jų neatsiliko butvagiai, o Gargždų prekybininkai savo sandėliuose sugebėjo supūdyti 55 tonas kruopų, ryžių, aukščiausios rūšies miltų, meduolių ir kitų produktų, kurių tomis dienomis taip trūko parduotuvėse...

Anoniminiams alkoholikams, ir tiems nesisekė tais laikais. Štai ką VE žurnalistams paporino Aleksandras Slatvickis, Klaipėdos narkologijos dispanserio vyriausiasis gydytojas: "Pirmoji anoniminių alkoholikų draugija Klaipėdoje buvo įkurta 1991 metų liepos 12 dieną. Ji jungė dešimt žmonių. Deja, jau rugpjūčio mėnesį du jos narius ištiko nelaimė, jie užgėrė ir draugija iširo. Dabar aš bandau suburti antrą draugiją. Kol kas joje tėra du nariai."