"Vakarų ekspresas". 1991 10 22

Sveikesnio mąstymo individai eilę mato kaip visišką žmogiškojo orumo pažeminimą, ir šis supratimas atėjo būtent iš sovietmečio, kuomet tekdavo stovėti prie visko, kas vadinama prekėmis ar paslaugomis.

O 1991-aisiais, žinia, sovietiniai gyvenimo standartai tebebuvo ne tik žmonių galvose, bet ir dar tebefunkcionuojančios "planinės ekonomikos" prekybos sistemoje, kaip tik, beje, ir pagimdžiusioje vergystės ir paklusnumo sistemai simbolį - eiles.

"Rūsčiais karo metais žmonės stovėdavo eilėse prie duonos. Kare kaip kare, sako prancūzai. Eilė prie duonos - eilė prie gyvybės. Rūsti, tačiau prasminga eilė. Šiandien nėra karo. Šiandien dar yra duonos. Bet yra ir eilės. Ir net nežinau, ką prancūzai apie tokią eilę pasakytų. Pažeminimo, skurdo eilė gerai žinoma kiekvienam iš mūsų", - taip savo straipsnį apie eilę 1991 metų spalio 22 dienos VE numeryje pradėjo Šarūnas Pučinskas. Apie kelias dienas ir naktis stovėjusią eilę prie... padangų.

Taigi, ėjo antrieji Nepriklausomybės metai, tačiau Klaipėdos valstybinė įmonė "Autoservisas" tebesilaikė kelių dešimtmečių senumo tvarkos ir lengvųjų automobilių padangas pardavinėjo... tik trečiadieniais.

Žinodami šią tvarką vairuotojai, tarp kurių buvo ir moterų, į eilę prie parduotuvės Šilutės pl. 50 ėmė rinktis naktį iš antradienio į trečiadienį, apie 2 valandą, ir net sudarė sąrašą, kuriame šalia savo pavardžių žymėjo, kiek padangų jiems reikės - dviejų, trijų, keturių ar penkių.

Trečiadienio rytą į parduotuvės kiemą įvairavo sunkvežimis KAMAZ su 240 padangų. Tačiau nei tą dieną, nei ketvirtadienį padangos taip ir neatsidūrė prekyboje. Po 36 valandų stovėjimo eilėje žmonėms (kurie, beje, buvo atsiprašę iš savo darbų) trūko kantrybė ir jie kreipėsi pagalbos į žurnalistus.

Parduotuvės vedėjas Augustas Mileška iš pradžių pareiškė, kad "su tokiu laikraščiu, kaip "Vakarų ekspresas"..." Bet sakinį nukando ir net paaukojo kelias minutes paaiškinti, kodėl padangos taip ir neparduodamos.

Pasirodo, neparduodamos todėl, kad neiškrautos iš KAMAZ'o, o neiškrautos todėl, kad kartu su jomis neatkeliavo sąskaitos. Be to, nebuvo aiškios ir padangų kainos, nes jos pristatomos iš skirtingų gamyklų. "Sąskaita bus perduota teletaipograma, ir iškart pradėsime prekybą", - pažadėjo vedėjas.

Ketvirtadienį to neįvyko, o eilė ir toliau augo - vidurdienį į ją užsirašė 77-as žmogus, nors, pagal stovinčiųjų paskaičiavimus, padangų turėjo užtekti tik 61 žmogui.

"Dar viena naktis. Budėjo po 10 žmonių, keitėsi kas 4,5 val. Po to - po 5, keitėsi kas 3 valandas. Penktadienio rytas išaušo su ta vienintele viltimi, kad GAL ŠIANDIEN! Tačiau teletaipas tylėjo. 11.17 val. užsirašė 80-asis, pasiryžęs SULAUKTI ir GAUTI", - eilės prie padangų chronologiją aprašė VE.

Straipsnį atiduodant spaudinti prekyba padangomis dar nebuvo pradėta...

Koks moralas šioje pasakėčioje apie eiles? Ogi paprastas - būk prakeikta, Sovietų Sąjunga! Ir dekite pragare, idiotai, kurie iki šiol jos ilgitės!

Straipsnį atiduodant spaudai prekyba padangomis dar nebuvo pradėta...

Koks moralas šioje pasakėčioje apie eiles? Ogi paprastas - būk prakeikta, Sovietų Sąjunga! Ir dekite pragare idiotai, kurie jos iki šiol ilgitės!