"Vakarų ekspresas". 1991 10 17 ir 19

Prieš keletą dienų dienraštyje skelbėme, kad Klaipėdos skulptūrų parkas bus perkeltas į skaitmeninę erdvę - visi parko objektai 3D formatu atsidurs virtualioje duomenų bazėje, tad šią vietą bus galima aplankyti ir neišeinant iš namų.

O štai 1991 metais, kuomet niekas net nesapnavo nei 3D formatų, nei žinojo žodį "skaitmeninis", Skulptūrų parkui buvo kur kas didesnių išbandymų metas.

"Skulptūrų parkas, pačios skulptūros nyksta ne dienom, o valandom! Ir atrodo, kad mieste nėra jėgos, rankos ar galvos, kuriai jis rūpėtų. <...>

Po to, kai buvo sudaužytas K. Jaroševaitės darbas "Žmogus su gėlėmis", anksčiau vadintas "Dvi gėlių puokštės", kai iš parko dingo nuteplioto I. Mickevičiaus "Torso" pirmtakas, skulptūrų laužymas ir tepliojimas įgavo grėsmingą masinį pobūdį. Be galutinai prarasto minėto K. Jaroševaitės darbo, suniokoti šie: V. Naručio "Motina" (nulaužtos rankų plaštakos), K. Stepanovo "Kriauklė" (dingo viena metalinė detalė), D. Matulaitės "Dvylika brolių" (trūksta vienos rankos).

Populiariausia skulptūrų niokojimo forma - tepliojimas dažais. Taip nukentėjo A. Boso "Torsas", D. Jefremovo "Vasaros lietus", R. Kazlausko "Aitvaras", jau minėtas I. Mickevičiaus "Torsas", du A. Sakalausko darbai... Nieko nešokiruoja ant A. Balkės darbo "Gyvas medis" užmestos plytos ar prie V. Skirgailaitės skulptūros "Sąveika" besimėtančios butelių šukės, todėl tokios "smulkmenos", kaip nulenktas S. Belinskajos "Verpetas" ar įtartinai svyrantis K. Jaroševaitės darbas "Neramios mintys" jau neberėžia parko lankytojų akies", - straipsnyje "Niekieno žemė?.." rašė architektas Edmundas Benetis.

Kiek kainuoja buto privatizavimas

Ir iš tiesų - kam galėjo rūpėti kažkoks kažkokių skulptūrų parkas, kai visiems svarbus buvo kitas klausimas: kaip privatizuoti butą? Juk parke, net ir skulptūrų, nepagyvensi. O bute galima.

"Trečiadienį vėl posėdžiavo Butų privatizacijos komisija. Šiuo metu butų ūkio tarnyboms jau paduota per 2 300 pareiškimų butui išsipirkti. Iš čia pareiškimai keliauja į Inventorizacijos biurą (jame jau per 600 pareiškimų), vėliau kelias suka į Butų privatizacijos tarnybą Vytauto gatvėje. Tarnybos darbuotojos Reginos Venckienės tvirtinimu, jau 80 savininkų žino perkamo buto vertę. Keli pavyzdžiai:

1. Butas mūriniame name Miško kvartale. Bendras plotas 71,55 kv. m. Paskaičiuota bendra vertė 27 598,84 rb. 80 proc. reiks mokėti investiciniais čekiais - 24 233,13; grynais pinigais - 3 365,71 rb.

2. Butas mūriniame name Debreceno gatvėje. Bendras plotas 29,53 kv. m. Paskaičiuota bendra vertė 10 023,88 rb. 80 proc. reiks mokėti investiciniais čekiais - 8 801 bei 1 222,42 rubliais.

3. Butas mūriniame name Baltijos prospekte. Bendras plotas 46,55 kv. m. Paskaičiuota bendra vertė - 16 489,87 rb. 80 proc. reiks mokėti investiciniais čekiais - 14 478,91 bei 2 010,96 rb."

Danguolės godos

Turėtume patikslinti, kad rašydami, jog bute gyventi galima, omenyje turėjome principą "viena šeima - vienas butas". O 1991-aisiais būdavo ir kitaip. Tiesiog neįtikimai kitaip. Neįtikimai žiauriai kitaip.

"Mažas kambariukas. Prieš mane išvargusi moteris. Šiandien jai sukako tik 34 metai, o užverktose akyse - jokios vilties. Šalia zuja penkiametis sūnus. Drebančiu balsu moteris pasakoja savo kryžiaus kelius:

"Nuo 1977 metų man laikinai pasiūlė gyventi šiame bute. Pirmą dieną grįžusi po darbo radau įsikėlusius kaimynus. Šie pareiškė, kad turi leidimą čia gyventi.

Su pirmuoju vyru išsiskyriau (gėrė), antras mirė man ant rankų, kai jaunėliui buvo tik 3 dienos. Ištekėjau trečiąkart. Dirbau (neseniai buvau atleista) vaisių ir daržovių susivienijime sekretore. Vaikai pasikeisdami serga, todėl esu priversta nuolat būti namuose. Taigi, kam tokie darbininkai reikalingi?

Kambarys - kišenė, kuriame gyvename 4 žmonės, net 12 kvadratinių metrų! Bendra virtuvė ir nuostabūs kaimynai. Ypač žavus kaimynas, kuris grįžęs naktį girtas šlapinasi virtuvės kriauklėje arba pas mus į kambarį užeina nusilengvinti. Karšto vandens nėra niekada. Esame priversti grūdintis šaltu. Ir taip 14 metų! Visą dieną kambaryje dega šviesa, mat medžio šakos užgožia ir taip mažą langelį. Viena paguoda - vyresnis sūnus. Jam jau 17. Dieną dirba, o vakare "ilsisi" savo 3 "kvadratuose".

Tokią istoriją VE reporteriams papasakojo Danguolė Dromantienė. Rašė raštus ji visiems - ir Klaipėdos valdžiai, ir į Vilnių, ir net į Maskvą. Rezultatas - pažadai, tik vienas skirtumas: Maskvoje sakė, kad tokiomis sąlygomis gyventi negalima, o Klaipėdoje teigė: nieko nieko, žmonės ir blogiau gyvena.

"Žinai, sako Danguolė, kai dar pas mamą gyvenau (18 žmonių spaudėmės dviejuose kambariuose), apie geresnį gyvenimą pagalvodavau, dabar - jau nebe.

... Tuo metu moterytei ant kelių užmiega sūnus, ir aš išeidama galvoju: kurgi Tu, Teisybe?!" - straipsnį baigia autorė.

Stomatologinis bliuzas

Pabaigoje - dar viena 25 metų senumo VE publikacija "in corpore". Ji beveik nieko nepasako apie gyvenimą 1991-ųjų Klaipėdoje. Na, išskyrus stomatologiją. Tačiau apie autorių Edą Vaičkų - beveik viską. Taigi - "Stomatologinis bliuzas":

"Sėdžiu, žiūriu į nuotraukas. Į nuotraukas jaunystės ir dabarties. Ech, turėjau kadaise dantis! Baltus dantis! O dabar?

Dabar dantys net iš nuotraukų išbyrėję. Kas kaltas? Manau, kad kaltas armijos kompotas. Iš pradžių dantys pajuoduodavo, po to apaugdavo kerpėmis ir akmenimis. Dar vėliau gražiai iš eilės pradėdavo lūžinėti ir kristi kaip vokiečiai, pakirsti sąjungininkų kulkų. Net rūgusį pieną su bulbe bevalgant jie lūždavo.

Sėdžiu, žiūriu į nuotraukas, liežuviu skaičiuoju likusius dantis. Septyni. O, Jobai šventas, negali būti! Į burną kišu pirštą. Ha, aštuoni. Nuotaika šiek tiek geresnė.

Ką daryti - nežinau. Daviau sau žodį, jog eisiu pas dantų daktarą tik tada, kai į danties skylę bus galima įkišti skėčio antgalį. Jokiais būdais ne kotą.

Deja, mylimiausias mano dantis, kurį buvo galima pakrapštyti skėčio antgaliu, išlūžo bevalgant manų kruopų košę. Košė turbūt buvo su spirgais. Nes niekaip kitaip negaliu patikėti, kad galima išsilaužti dantį atsimušus jam į manų kruopą (vienaskaita). Deja, faktas "prieš veidą". Danties nebėra. Ir čia nusprendžiu, jog aš pats nueisiu pas stomatologę ir atsiduosiu jai kaip tikras vyras. Aišku, būtų galima atsiduoti ir vyrui stomatologui. Bet, manau, kada tau į gerklę kalną instrumentų kiša plaukuotos rankos, tai iš karto sukelia neigiamų asociacijų ir reakcijų grandinę. Jau geriau atsiduoti moteriai. Jos subtilesnės.

Pirmą kartą netekau sąmonės, kada, užėjus į polikliniką, į nosį bloškė stomatologinis kvapas. Pro šalį ėjusi sanitarė atgaivino mane supylusi į nosį 1 litrą amoniako.

Sėdžiu eilėje, šalia manęs žmonės skausmo iškreiptais veidais, o viena ponia taip sutinusi, kad tik iš sijono supratau, kad ji moteriškos giminės. Eilė skausmingai artėjo. Iš už durų sklido aimanos, dejonės, klyksmas. Tris kartus įkvėpęs oro, užėjau ir aš.

Ką aš ten pamačiau, tai yra neaprašoma. Smulkutė gydytoja, pacientui sukišusi į burną statybininkų pneumoplaktuką, dirbo. Iš paciento burnos kilo dūmų kamuoliai. Daktarė pati tirtėjo nuo vibracijos. Turiu prisipažinti, kad aš pasijutau netikru vyru ir pasileidau bėgti. Paskui mane pradėjo bėgti ir žmonės, kurie sėdėjo eilėje už manęs. Atsipūsti sustojome Girulių miške. Atsipūtėme ir paklaikę pasileidome bėgti toliau."