"Vakarų ekspresas". 1991 10 15

Vieną dieną sulaukę pranešimo apie pajūrio miškuose kariškių vagiamą medieną, žurnalistai išspausdino jų (sovietų karių) automobilio numerį ir paskelbė paiešką. Atsiliepęs skaitytojas pranešė, kad sunkvežimis priklauso SSRS Ginkluotųjų pajėgų 44-ajai oro desanto divizijai, kuri dislokuota Jonavos apylinkėse, ir dar pridėjo, jog šios divizijos kariškiai du kartus per metus atvyksta į Nemirsetos poligonus.

Ilgai nemąstę VE žurnalistai leidosi į svetimos šalies kariuomenės "vagių" brigados paieškas. Patekę į nesaugomą poligoną, jie surado vadinamąjį štabą, įsteigtą 25 dienas vyksiantiems mokymams.

"Jame, išskyrus praporščiką "pirmadieninėmis" akimis, nieko neradome. O šalia esančioje laukymėje rangėsi lauko virtuvės dūmelis. Kad dūmelis rūktų, keletas desantininkų be didelio entuziazmo pjovė malkas. Pjaudami labai abejingai ir prisipažino, kad atsiveža jų iš miško. Ne, patys ten nekerta ir nepjauna. Pasiima jau paruoštas. "Na, vagiame - karininkai liepia", - atvirai taria augalotas vaikinas.

Deja, pokalbį nutraukia šaižus "Nariad, stroitsa!" ir mūsų, nueinančių, ausys dar ilgai girdėjo "senių" pastabas "duchams".

Kitą dieną žurnalistai į poligoną atvažiavo kartu su girininku Ričardu Staponkumi. Ir tada paaiškėjo dar įdomesnių dalykų nei malkų vagystė...

"Majorą Jelizarovą, atvykusio dalinio vadą, radome. Ši informacija kainavo... dvi "Astros" cigaretes: "karinės paslaptys" čia pigios. Kaip ir reikėjo tikėtis, majoras visaip išsisukinėjo. Paaiškėjo, kad tas "Uralas" kasdien važinėjo į Klaipėdą: vežė kareivius į "Baltijos" laivų statyklą. Ką ten veikdavo desantininkai, neprasitarė nė vienas karininkas. Tačiau "prasitarė" "Baltijos" laivų statyklos darbuotojai: kareiviai išvežinėjo įvairias detales, taip pat asbosilito plokštes, kurios naudojamos laivų pertvaroms. Prieš 3-4 metus kvadratinis metras asbosilito kainavo 46 rublius: iš abiejų pusių - plastikas, o viduje - asbestas. Kiek šiais laikais kainuoja toks gėris...

Majoras Jelizarovas pasišovė ieškoti kelionės lapų. Na, bet rask žmogų, tuo labiau - sovietų armijoje, kuris kelionės lape pažymėtų, kad, nuvežęs kareivius į Klaipėdą, nuvažiavo į mišką malkų pasivogti?! <...> Žodžiu, dalinio vadas nei prisipažino, nei paneigė, kad jo pavaldiniai vogė medieną. Malkų nėra, kaltų nėra, yra piniginis nuostolis girininkijai, bet nėra iš ko pareikalauti atlyginimo...

Spalio 10-osios rytą desantininkų kolona pajudėjo iš Nemirsetos miškų. Tai buvo paskutinis "žydrųjų berečių" ruduo pajūryje. Čia jie daugiau niekada nebegrįš. Tik blogi darbai ir nuniokota gamta primins, kad JŲ čia būta..."

O tuo metu Klaipėdoje toliau vyko kioskų privatizavimas. Pavyzdžiui, kioską Nr. 78 (Kauno g. 9) už 40 100 rublių įsigijo Stefanija Norkienė. Onai Petrauskienei kioskas Nr. 8 (Herkaus Manto g. 38-42) kainavo 27 280 rublių.

Bet tai buvo metaliniai kioskai, o štai mūrinio ledų kiosko Herkaus Manto g. 19 (pradinė kaina - 4 400 rublių) pirkimas priminė sceną iš Ilfo ir Petrovo "Dvylikos kėdžių": "Po šešių minučių rankų kilnojimo buvo pasiūlyta rekordinė 215 000 rublių suma! Simpatinga dama, kurios pavardės taip ir nepavyko sužinoti, nutipeno tvarkyti popierių, bet po penkių minučių grįžo nusiminusi."

Privatizavimo tarnybos viršininkas ir aukciono vedėjas Audrius Kaladžinskas informavo, kad šio kiosko aukcionas bus vykdomas iš naujo, nes poniai investicinėje sąskaitoje pritrūko pinigų.

"Nelaimingai pirkėjai palikus salę (to reikalauja aukcionų vedimo taisyklės) viskas prasidėjo iš naujo: antras dalyvis iš karto siūlė 5 000 rb, 5-as - 6 000 rb, 3-ias - 60 000 rb, 4-as - 80 000 rb, 2-as - 100 000 rb, 7-as - 105 000 rb, 2-as - 120 000 rb, o po minutės tas pats antrasis pasiūlė 135 000 rb, ir aukcionas baigėsi. Ponas Vaclovas Seselskis nuo šiol tapo ne tik ledų kiosko savininku, bet ir klaipėdietiškų aukcionų rekordininku", - pranešė VE.

Sunku pasakyti, ar ponas Seselskis kioską pirko sau ar, pavyzdžiui, "berniukų" odinėmis striukėmis primygtinai paprašytas, bet faktas lieka faktu - tas kioskas tebestovi iki šiol, o tai reiškia, investicija atsipirko. Simpatinga dama turbūt jau seniai yra nusigraužusi rankas. Gal net iki alkūnių.

Tais laikais mieste buvo ir kitokio turto - paimto iš Komunistų partijos. Su jo paskirstymu buvo paprasčiau: 2 "komuniagų" automobiliai atiteko miesto Vyriausiajam policijos komisariatui, po vieną - miesto Tarybai, Valdybai ir Valstybės saugumo departamento Klaipėdos skyriui.

Na, o pabaigai - vaizdai iš lengvai rudenėjančios 1991-ųjų Klaipėdos gatvių. Paskaitykite ir atraskite 10 skirtumų nuo dabartinių vakarų mūsų mieste. Jei tik pavyks...

"Vakare mieste daug žmonių, kvėpuojančių paskutine rudens šiluma. Va, tada ir supranti, koks dar mūsų miestas tuščias. Ir kaip sunku jame vakare surasti kur pasėdėti, pakalbėti, išgerti puoduką kavos ir paklausyti gyvos muzikos, džiazo... Pačiame miesto centre atidarė grožio saloną. Be abejo, kirpykla reikalinga, bet jauki kavinukė čia labiau pritiktų. Ech, toli mums iki paryžietiškų gatvelių, kur vien tik kavinukės, barai ir... sielą draskantis vakaro bliuzas."