"Vakarų ekspresas". 1991 09 19 ir 21

Paskaitęs tų metų spaudą pažvelgi pro langą į dabartį ir nustembi: "Nieko sau! Lietuva egzistuoja. Turi įstatymus. Turi teisėtvarkos sistemą. Turi švietimo sistemą. Turi vieną greičiausių pasaulyje internetų. Ir taip toliau, ir taip toliau..."

Aišku, visos čia išvardintos valstybės struktūros dalys galėtų būti tobulesnės. Netgi turi būti tobulesnės. Niekas su tuo nesiginčija. O skeptikai primins dar ir tai, kad esame vieni pirmųjų pasaulyje pagal savižudybių skaičių.

Jie bus teisūs. Ne viskas pas mus gerai. Politikai korumpuoti. Sveikatos apsaugos sistema seniai nebe nemokama. O jau Darbo kodeksas... Ir taip toliau, ir taip toliau. Tačiau patikėkite - tai, kas vyko Lietuvai bandant tapti valstybe... Niekada negalėtum pamanyti, kad ši misija pavyks.

Muitininkai vagonėlyje

Įsivaizduokite - einate pro geležinkelio stotį išsitraukęs savo išmanųjį telefoną. Staiga prie jūsų prieina žmogus ir pareiškia, kad turite sumokėti muitą. Už telefoną.

Panašiai 1991-ųjų rugsėjį atsitiko "Vakarų ekspreso" reporteriams, atlikusiems eksperimentą Klaipėdos geležinkelio stotyje. Jie iš automobilio išsikrovė porą dėžių su kompiuteriais (tada kompiuteriai sverdavo po 120 kilogramų), nusitempė jas į peroną ir ėmė laukti traukinio.

Ilgai laukti nereikėjo. Po 5 minučių prisistatė muitininkas ir kažkodėl rusiškai pareikalavo dokumentų, įrodančių, kad kompiuteriai įsigyti Lietuvos Respublikos teritorijoje: "Jei įsigijote už Lietuvos ribų, reikia turėti tam tikrą deklaraciją."

Tada užsimezgė pokalbis: "Į Kretingą ar galime pervežti šias prekes?" - "Kretingoje sulaikys. Šiauliuose sulaikys. Ir taip toliau." - "Traukiniuose tikrina?" - "Na, gal prasmuksite, bet pagalvokite gerai. Žinokit, už du šimtus galima maisto produktų ir prekių. Prekės, kainuojančios per 200 rublių, apmokestinamos." - "Tai kiek už kompiuterį reikėtų mokėti?" - "Žiūrint, kiek jį įkainojate." - "Na, 50 tūkstančių..." - "Mokestis - dvigubas." - Tad 100 tūkstančių?!" - "Pagalvokit gerai, vyrai..."

Įdomiausia, kad tai nebuvo reketas. Savo "eksperimentines" kortas atskleidusiems žurnalistams muitininkai Petras Bertašius ir Tomas Delininkaitis (nepainioti su garsiuoju klaipėdiečiu krepšininku - jam tuo metu tebuvo 9 metukai) papasakojo, kad naujoji tvarka veikia nuo liepos mėnesio.

"Nusipirkome vagonėlį. Buvo nepriteklių: neturėjome net elektros energijos, aišku, ir pučas prasidėjo. Tačiau žmonės vis tiek savo darbą kontroliavo ir mūsų dėka už Respublikos ribų mažiau iškeliauja prekių", - dėstė pareigūnai.

Apie sistemos klaidas...

Tuo laiku visiškas chaosas vyravo ir pasienio sistemoje bei vizų reikaluose. Štai kas atsitiko vokiečių fotožurnalistui (net Tarptautinės žurnalistų federacijos nariui) Tomui Milutatui (Thomas Millutat). Jis Vokietijoje už įvažiavimo į SSRS vizą, galiojančią mėnesį, sumokėjo 80 markių ir rugsėjo 5-ąją atplaukė keltu į Klaipėdą.

Čia, Tarptautinėje jūrų perkėloje, tarybiniai pasieniečiai - jie iš Lietuvos dar nebuvo išsinešdinę į savo plačiąją tėvynę - įspaudė savo antspaudą. Lietuvišką vizą vokiečio pase įspaudė ir jau mūsiško Krašto apsaugos departamento (KAD) pasienio užkardos pareigūnai. Ir perspėjo, kad po 10 dienų policijoje vizą pratęs.

Vokietis viza džiaugėsi, kol nepraėjo tos 10 dienų. Policijoje inspektorius jam paaiškino, kad už "užsieniečio priregistravimą" reikia mokėti 50 rublių. Už lietuviškos vizos pratęsimą - dar tiek pat.

Vokietis atsisakė tą daryti - juk jau buvo sumokėjęs 80 markių - ir kreipėsi į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. O ten, pasirodo, niekas ir negirdėjo apie mokestį už vizos pratęsimą. Ir pagaliau tik pasienio užkardos vyriausiasis inžinierius Donatas Lengvinas (taip, tas pats D. Lengvinas - dabartinis Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės vadas) paaiškino, kad lietuviška viza jau galioja tiek, kiek ir sovietinė.

"Einame į pasaulį. Nekartokime buvusios sistemos klaidų", - paragino straipsnio autorius Šarūnas Pučinskas.

Ech, kiek tų klaidų dar bus padaryta... Ir kiek jų dar neištaisyta...

16 pasieniečių

Beje, dar apie 1991-ųjų Lietuvos pasienį, kuriame, kaip jau minėta, dirbo ir sovietų kariškiai, ir bandė pradėti dirbti mūsiškiai. Štai ką tada VE reporteriams pasakojo Cirilis Norkus, KAD Klaipėdos apskrities komendantas:

"Gavome įsakymą perimti sieną. Praktiškai mes visą tą laiką ruošėmės tiktai ekonominei sienų apsaugai, ir dabar perimti visą pasienį mes fiziškai nepajėgūs. Sieną iki šiol saugojo apie 2 000 žmonių, mums reikėtų tūkstančio, turime 16.

Tiesa, patys kariškiai pasisiūlė likti ir dirbti pasienyje toliau. Sutikdami persirengti lietuviška uniforma, naudotis lietuviška atributika, vykdyti Lietuvos įsakymus, žodžiu, pereiti Lietuvos jurisdikcijon. Jie buvo suinteresuoti - daugelis čia gyvena ir norėtų likti toliau".

"Valdžia - kaip ideali žmona"

Panaši "dvivaldystė" buvo ir tokioje specifinėje pramonės šakoje, kaip laivynas. Jį iš sovietinių struktūrų bandė perimti Lietuva. Žlugus pučui Maskvoje ir kartu žlugus SSRS, Vyriausybė potvarkiu Nr. 347 nustatė, kad visos Respublikos teritorijoje esančios buvusio "sąjunginio pavaldumo" įmonės yra visiškoje Respublikos jurisdikcijoje ir nuosavybėje.

Buvo laikinai paskirti Lietuvos jūrų laivininkystės, Jūrų prekybos ir Žvejybos uostų vadovai, įmonės įpareigotos paruošti savo įstatus ir įsiregistruoti Savivaldybėje. Pradėtos kurti savos valdymo struktūros, pavyzdžiui, Klaipėdos uosto kapitono valdyba.

Beje, planuota, jog kai kurios iš tų vadinamųjų sąjunginių struktūrų išliks, tik keisis jų statusas.

"Jos bus tarprespublikinės, tiksliau, tarpvalstybinės. Kalbu apie kai kurias radijo ryšių tarnybas, Jūrų registrą, gelbėjimo tarnybas ir pan. Atitinkamų tarptautinių organų darbą koordinuos Rusija", - interviu "Vakarų ekspresui" spėjo tuometinis Vandens transporto departamento direktorius Vytautas Paulauskas.

Ir pridėjo: "Lietuvai reikalingas toks laivynas, kokio reikia. Visame pasaulyje laivynas privatus, manau, kad ir mes turime eiti šia linkme. Valstybinis reguliavimas nereiškia tiesioginio pavaldumo. Valdžia turi būti kaip ideali žmona - reguliuoti gyvenimą, bet nesikišti į reikalus. Galų gale laivyno ateitį kurs pati ekonomika."

Koks dabar tas mūsų laivynas, daugelis žinome... Ne viskas, kas gimė chaose, turi ateitį.

Pirmoji prenumeratorė

Na, ir dar šiek tiek vaizdelių iš tų chaotiškų 1991-ųjų:

"Vėlų antradienio vakarą Lietuvos Respublika priimta tikrąja nare į Jungtinių Tautų Organizaciją."

"Klaipėdos merijoje įvyko pasitarimas dėl naujojo aerouosto statybos Klaipėdos rajone. (Palangos aerouostą žadama uždaryti). Beje, Klaipėdos rajono gyventojai dar prisimena, kaip prieš keletą metų "Vaitelių" kolektyvinių sodų bei Žemaitės kolūkio apylinkėse buvo ruošiama vieta būsimajam aerouostui."

"Vyturio" prekybos centro kafeterijoje, norint atsigerti kavos, reikia atsinešti savo puoduką, o ten jums duos vandens ir gal kavos."

"Jei tavo skrandis nusipelnė, kad jį palepintum, eik į turgų... senąjį. Kairėje rasi kioskelį, kur gausi gardaus vėdaro. Ir daug."

"Nuoširdžiai sveikiname ponią M. Pūžienę, gyvenančią Turgaus gatvėje, kuri, prasidėjus prenumeratai, pirmadienį PIRMOJI mūsų mieste užsisakė "Vakarų ekspresą".