"Vakarų ekspresas". 1991 09 10

Įdomu tai, kad lygiai prieš ketvirtį amžiaus "Vakarų ekspresas" paklausė beveik to paties, tiesa, kiek apie kitą įvykį - Maskvoje surengtą rugpjūčio pučą: "Ar tikrai Gorbačiovas žinojo apie rengiamą sąmokslą?"

Taigi, ta pati asmenybė, ir klausimas panašus: "Ar tikrai Gorbačiovas žinojo?.." Galime net neabejoti, kad atsakymo iš pagrindinio veikėjo Lietuva taip ir neišgirs - Rusija niekada nesutiks išduoti Gorbio mūsų teisėsaugai, net jei ji (teisėsauga) ir užsimanytų "išsiaiškinti atsakomybę".

Žvelgdami iš šių dienų matome viena: nors pučistai M. Gorbačiovo ir nenuvertė, būtent tie 1991-ųjų rugpjūčio įvykiai ir tapo jo turėtos įtakos praradimo pradžia.

"Pučistai pralaimėjo, konservatorių opozicija ir SSKP monopolija sunaikinta, tačiau kartu sunaikinta ir Michailo Gorbačiovo valdžia", - konstatavo jaunas VE politikos apžvalgininkas Vygantas Vareikis. Tas pats, kuris dabar yra Klaipėdos miesto tarybos narys, istorikas, prieš kurio vardą ir pavardę rašomi trumpiniai "prof." ir "dr."

O Klaipėda tuo metu pučą jau buvo beveik pamiršusi ir gyveno savomis buitinėmis problemomis. Pavyzdžiui, vicemeras Rimantas Ulevičius Radijo ir televizijos departamento generaliniam direktoriui Algirdui Kaušpėdui įteikė miesto Tarybos pirmininko Vytauto Čepo ir mero Povilo Vasiliausko pasirašytą raštą, kuriuo atsisakoma bendradarbiauti su LTV korespondentų punkto Klaipėdoje kolektyvu.

"Prašome skirti šiam darbui naujus žmones, kurie sąžiningai atliktų savo pareigas ir gerbtų savo profesiją", - pareiškė miesto "tėvai", pridėję, kad "Klaipėdos miesto ir regiono problemos per Lietuvos TV nušviečiamos labai mažai arba nenušviečiamos visai, įvairių švenčių, renginių, susitikimų metu pasigendame korespondentų punkto darbuotojų."

Dabar TV dėmesiu miesto meras ir Savivaldybė skųstis tikrai negali: šalia LTV reporterių mikrofonų per reportažus iš Klaipėdos kyšo mikrofonai su dar kelių vietinio ir visos šalies mastelio televizijų logotipais.

Tiesa, kad atsirastų žydrajame ekrane, valdžia privalo nuveikti ką nors labai labai daug gero. Ar net visiškai nedaug blogo. Kitaip sakant, jei šuo įkanda žmogui - reportažo nėra. Bet jei žmogus šuniui - jau drąsiai galima ruošti.

Tokie jau nerašyti žiniasklaidos dėsniai, ir jie panašūs visur - Klaipėdoje, Vilniuje, Londone, Niujorke. Arba Stokholme, kuriame tais 1991-aisiais pasisekė atsidurti VE žurnalistei Ivonai Žiemytei. Ten jai kilo tikrų tikriausia euforija.

Švedės jai pasirodė negražios, tačiau "tokios baltos ir švarutės, keliančios apetitą tarytum ledai", vaikai buvo be "tos seniokiškos mūsiškių kūdikių išraiškos", nes "motinos ant jų nešaukia, nedaužo", o "ant staigaus posūkio nukrėsdavo elektra jauno apolono grožis", nors Ivona ir pripažino, kad švedai pačiame jėgų žydėjime "nebuvo išvaizdūs kaip pabaltijiečiai".

Žodžiu, išvadą ji padarė tokią: "Turėčiau kur - pasilikčiau, ir negaila būtų Tėvynėje palikto skurdo, nei rūpintojėlių, nei rūtų darželių."