"Vakarų ekspresas". 1991 05 02 ir 04

O prieš ketvirtį amžiaus šis objektas, prižiūrimas miesto milicijos (policijos), buvo paklausus.

Prisimenant blaivyklą

Aišku, tą paklausą kūrė ne klientai - jie ten vežti prievarta. Paklausą kūrė patys blaivyklos darbuotojai - važinėdami beglobiams gyvūnams transportuoti labiau tinkamu sunkvežimiu su būda (prisimenate Michailo Bulgakovo "Šuns širdį": "Vakar kates smaugėm, smaugėm...") ir dairydamiesi šlitinėjančių, svyruojančių ar dainuojančių asmenų.

Tai buvo tikrų tikriausias verslas - juk išblaivintas, tiksliau, paprasčiausiai paguldytas išsimiegoti, pilietis turėdavo už tai susimokėti. Ir nemažai - mokestis už "paslaugą" siekė 60 rublių, o jei sumokėdavai 80, tave parveždavo namo net nepaguldę į blaivyklą. 1990 metais "klientų" skaičius buvo net 6 035...

Tiesa, Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato medicininio išblaivinimo įstaigos (toks buvo oficialus blaivyklos pavadinimas) viršininkas Dainius Smatavičius interviu VE tikino, kad įstaiga neturi jokių planų, nurodančių, kiek žmonių per metus čia turi "apsilankyti".

"Jokiu būdu nesiekiame sulaikyti kuo daugiau išgėrusių asmenų. Sulaikome tik vidutinį girtumo laipsnį pasiekusius asmenis ir tuos, kurie pažeidinėja viešąją tvarką, grasina žmonių sveikatai ir orumui. Tai sprendžia blaivyklos automašinos budintis ekipažas. Reikia pasakyti, kad mūsų vyrai yra prityrę. Jie jau iš akies nustato, kuris žmogus gerokai padauginęs. <...> Tačiau galutinę išvadą padaro budintis felčeris", - aiškino D. Smatavičius.

"Tokiu atveju medikas visada turėtų būti savotiškas advokatas, bet tai vargu ar įmanoma, nes felčerė yra blaivyklos darbuotoja", - išblaivintojų objektyvumu suabejojo žurnalistai.

"Efektyviausias būdas girtumui nustatyti būtų kraujo analizė. Bet tokiomis sąlygomis tai praktiškai neįmanoma padaryti. O kur dar vienkartinių švirkštų problema", - pasiguodė pareigūnas.

Dūris kolegoms

Tie, kurie negerdavo (ar gerdavo, bet nepakliūdavo), irgi turėdavo rūpesčių, kurie šiais laikais beveik neįsivaizduojami. Tai - degalų trūkumas. Tiksliau, benzino. Dyzelinio kuro sovietiniai "žiguliukai" ir "moskvičiai" į save nepriėmė.

"Ir koks durnius sugalvojo tokią nesąmonę! Kad brangs (kada nors vėliau arba gana greitai) benzinas, ir arkliui aišku, bet ar būtina apie tai malti liežuviais. Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistams užteko užsiminti, kad pabrangs benzinas, ir prie degalinių vėl nusidriekė ilgiausios eilės.

Apie kainų pasikeitimą galima skelbti tik tą pačią dieną. Dabar gi vienas eina iš proto "apsirūpindamas" 2 tonomis benzino, kitas priverstas stumdytis eilėse, kad pripildytų automobilio baką. Neerzinkime žmonių, gerbiami kolegos!" - plunksnos brolius ir mikrofono seses bandė paprotinti "Vakarų ekspresas".

Į 1931-ųjų Smiltynę

Kaip mums dabar įdomu palyginti šiuos laikus ir 1991-uosius, taip ir tada buvo smalsu pažvelgti atgal. Tą ir darė laikraštis, kartais pateikdavęs perliukų iš tarpukario spaudos. Štai kas rašyta apie Smiltynę 1931-aisiais:

"Pamario krašte, ant senais medžiais apaugusio kalnelio, stovi tarp alyvų senoji Smiltynės karčema. Ši vieta vasarotojų labai mėgstama, nes iš ten matosi Klaipėda, žiemos uostas, visas laivų judėjimas jūroje ir Smiltynės kurhauzas. Kurhauzas puikus, įrengtas su visais patogumais ir dideliu sodu, kur kasdien po pietų griežia pirmos rūšies orkestrai <...>.

Pajūryje ant smėlio kopos pastatytas didelis restoranas. Moterų, vyrų ir bendrosios maudyklės gerų plaukikų prižiūrimos, o šalia maudyklių įtaisyti gelbėjimo įrankiai <...>.

Tarp Klaipėdos ir Vokietijos uostų susisiekimą palaikantieji motoriniai laivai kas savaitę daro pasivažinėjimus į jūrą, kur galima pakvėpuoti grynu jūros oru ir laivų salėse prie gražios muzikos smagiai pasišokti ir daug kitų progų rasti pasilinksminimui.

Smiltynėje kurorto mokestis neimamas. Į Smiltynę galima vykti geležinkeliais iki Klaipėdos, marių susisiekimo laivais iš Tilžės, Kranco ir kitų vietų, o jūros laivais iš visų uostų. Klaipėdoje sustojantiesiems patartini šie viešbučiai: "Viktoria", "Preussischer Hof" ir "Baltischer Hof".

Neprogresyvus "Progreso" verslas

Bet ir 1991-aisiais Lietuvoje egzotikos netrūko. Bet jau tiems, kuriems tai buvo "terra incognita". Pavyzdžiui, amerikiečiams, su kuriais bandė pradėti bendradarbiauti viena garsiausių tuometinių Klaipėdos įmonių - "Progresas", kombinatas, gaminęs tarą žvejybos pramonei.

"Padarėme projektus, įstatus ir t. t., bet, detaliau išnagrinėję sąlygas, jie pradėjo abejoti. Kodėl? Jiems sunkiai suvokiamas mūsiškas biznis. Sakykim, Rusijai parduodam dangtelius, bet imam ne pinigais, o prekėmis (konservai, mediena, metalas). Šias prekes, kaip pelno dalį, vežame į Vengriją. Čia "Agrikono" firma gautas prekes keistų į savo prekę ir atsiskaitytų su amerikiečiais valiuta. Amerikiečiams sunku suvokti, kam reikalingi tokie painūs mainai. Kodėl negalima pirkti-parduoti? Nesupranta. Stebisi, kodėl reikia išvežti prekes, kurių patiems trūksta", - apie bandymus įkurti bendrą įmonę pasakojo tuometinis "Progreso" vyr. inžinierius Mindaugas Jocys.

Amerika "Progreso" neišgelbėjo. Įmonė dar spardėsi, bet po kelerių metų gamyba joje buvo nutraukta. Agonija tęsėsi dar keliolika metų, kol pagaliau 2010-ųjų rudenį "Progresas" baigė savo egzistavimą kaip juridinis asmuo ir su visa 10 ha teritorija Nemuno gatvėje buvo prijungtas prie laivų krovos akcinės bendrovės "Klaipėdos Smeltė".

"Sėkmę garantuojame!"

Kuo dar gyveno Klaipėda lygiai prieš ketvirtį amžiaus?

"Ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus paprašyta peržiūrėti galimybes perduoti jachtklubą Klaipėdos miesto Savivaldybės nuosavybėn."

"Išsiųstas laiškas ponui J. Oniūnui (Londonas), kuriame prašoma pasistengti surasti partnerius ir finansavimo kreditus viešbučio statybai Klaipėdoje."

"Prekyba gazuotu vandeniu iš automatų dėl sirupo trūkumo 1990 metams davė 17 000 rublių nuostolių, todėl 29 tonos cukraus, gautos iš Lenkijos mainais, bus skirtos sirupo gamybai."

"Leista prekiauti alkoholiniais gėrimais: konjaku, likeriais, šampanu, trauktinėmis bare "Aguona".

"Balandžio 24 d. kolūkinėje turgavietėje "specai" iš kišenės ištraukė piniginę Chabarovsko rajono VRS geležinkelio apsaugos skyriaus vyr. inspektorei, milicijos kapitonei Zojai Popovai (g. 1938 m.). Piniginėje buvo vienas rublis, lėktuvo bilietas į Maskvą, užrašų knygutė ir milicijos kapitono tarnybinis pažymėjimas. Štai taip! Čia jums ne Chabarovskas, ponia kapitone!"

"Įdomus pareiškimas buvo gautas balandžio 24 d. Parašė jį tokia I. Ch. (g. 1971 m.). Ji skundžiasi, kad apie 24 val. pas ją į kambarį atėjo iš matymo pažįstamas vaikinas, vardu Arnoldas, ir grasindamas dujiniu balionėliu, ją išžagino. Įdomiausia tai, kad, anot nuskriaustosios, tai įvyko... praėjusių metų lapkričio 20 d. Negi prireikė visų 5 mėnesių, kad pasijustum išžaginta!?"

O pabaigai - vienas unikalus skelbimas: "Dėmesio! Perveskite pinigus sumoje 362 rub. į Centrinės taupomosios kasos s-tą Nr. 45292/7260/012 Klaipėdoje. Kvitą apie apmokėjimą įdėkite į voką, užrašykite savo atgalinį adresą ir išsiųskite pagal adresą: 235804, pašto dėžutė Nr. 810. Po to jūs gausite apskaitos metodiką. Vadovaujantis šios metodikos taisyklėmis, jūsų įdėtos lėšos padaugės 20 kartų. Sėkmę garantuojame!"