"Vakarų ekspresas". 1991 04 25 ir 27

"Vakarų ekspresas". 1991 04 25 ir 27

Žodžiai žmogaus gyvenime yra svarbūs. Be jų mes - niekas. Nei valgyti nusipirktume (juk nežinotume, ką perkame), nei kur į užsienį nuvažiuotume (kaip žinotume, kur reikia sukti?), ir žąsino kaimyno nepasiųstume kur nors toliau, nes kaip jį pasiųsi be žodžių? Ir, aišku, niekaip neperskaitytumėme naujos 25 metų senumo "Vakarų ekspreso" apžvalgos, nes ji paprasčiausiai nebūtų parašyta. Nes nebūtų apie ką rašyti. Štai ką gali žodis.

Net Evangelija pagal Joną pradedama taip: "Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas." Vėliau žodžių ėmė rastis vis daugiau ir daugiau. Kartais labai keistų, todėl pagrįstai kilo įtarimas, kad ne visus juos sugalvojo Dievas.

Pederastas!

Edui Vaičkui irgi parūpo išsiaiškinti, kodėl vieni žmonės kitus žmones vadina žodžiais, kuriuos girdėdamas net Dievas nurausta, o kartais net užsidengia ausis. Pradėjo jis nuo istorijos, kaip vienas jaunuolis netyčia užlipa ant kojos kitam praeiviui ir šio pavadinamas...

"Ogi, pederastu pavadinamas. Žinot, ką, mielieji, jis teisus. Nes graikiškai žodis "paiderastia" reiškia ne ką kitą, kaip įsimylėjusį jaunuolį (paidos - berniukas, erastes - įsimylėjęs). Tai mes velniai žino iš kur ėmėme bet kokiais gyvenimo atvejais vienas kitą pederastais pravardžiuoti.

Na, bet dabar, kada sužinojome to garbaus žodžio reikšmę, mes turbūt būsime atsargesni su vertinimais. Taigi, jeigu norite tuo žodžiu iš p... raidės pavadinti kokį nors prietelį, tai geriau iš karto tiesiai šviesiai išrėžkite į akis žodį... na, kad ir žodį niekadėjas. Va, ir lietuviška, ir stipriai pasakyta bus. Pasakius galima ir nusispjauti: TPFU!"

Nukentėjo Kurtinaitis

O kol Vaičkus aiškinosi lingvistinius santykių "vyras-vyras" niuansus, mieste pradėjo aidėti pirmieji šūviai. Kitaip sakant, į Klaipėdą atskrido pirmosios organizuoto nusikalstamumo (kokie dar du nuostabūs žodžiai!) kregždės. Jau netolimoje ateityje kraujo upeliai uostamiesčio gatvėse liesis laisvai, į orą skraidys pavienės kojos ir rankos - kartu su sprogdinamų automobilių dalimis...

"Klaipėdą sunkūs nusikaltimai pastaruoju metu aplenkdavo. Tačiau prieš keletą dienų uostamiestį sukrėtė rafinuota žmogžudystė. Balandžio 22 d., pirmadienį, 16 val., Budelkiemio gatvėje, prie 4-ojo namo, savo "šampanų purslų" spalvos automobilyje VAZ-2109 (valst. Nr. K 6999 LK) su dviem šautinėmis žaizdomis rastas Romualdo Steckio (g. 1962 m.), gyv. Pušyno 11-1, lavonas. Spėjama, kad jis su savimi galėjo turėti didelę sumą pinigų", - pranešė laikraštis.

Ir dar pridėjo: "Mielieji Klaipėdos gyventojai, nelaukime kitos aukos. Kaip matote, nusikaltėliai pasiryžę viskam. Padėdami policijai, padėsite ir patys sau."

Tiesa, pasidžiaugta bent tuo, kad ne vienintelėje Klaipėdoje šaudoma - pavyzdžiui, Jūrmaloje (Latvija) buvo iššaudyta visa šeima - 4 žmonės. Žudikų grobis - vaizdo magnetofonas, dvi dviejų kasečių magnetolos, vaizdo kamera, 10 tūkst. rublių vertės obligacijos, 200 Kanados dolerių ir auksiniai žiedai.

O štai Kaune balandžio 20 d. pavogtas Rimo Kurtinaičio 1986 m. laidos "Mercedes-Benz W124", tamsiai pilkos spalvos, su Vokietijos numeriais. Nepadėjo ir centrinis užraktas.

"Nors ir kaip kauniečiai gerbia savo krepšininkus, tačiau, pasirodo, ne visi", - išvadą padarė VE.

Mokytojai streikavo ir tada

Tais laikais sunku buvo ne tik krepšininkams, bet ir dokininkams bei mokytojams. Pastarųjų dviejų profesijų atstovai prisiminė žodį, kurio Evangelijoje pagal Joną, atrodo, irgi nebuvo.

"Streikas!" - pareiškė jie. Ir susirinko. Kas kur. Dokininkai - Prekybos uoste, mokytojai - prie merijos Liepų gatvėje. Pastarieji pareikalavo: mokytojui, turinčiam ne didesnį kaip 15 metų pedagoginio darbo stažą ir 18 savaitinių pamokų, mokėti 600 rublių atlyginimą, turintiems didesnį nei 15 metų stažą - 800 rublių, apmokėti už mokinių ruošimą egzaminams ir jų organizavimą, gerinti darbo sąlygas.

Tuo miesto Tarybos deputatai buvo nelabai patenkinti. Gal geriau sakykime taip - labai nepatenkinti.

"Pijus Ambrozaitis tokius mokytojų veiksmus ir reikalavimus pavadino nepagarba mokiniams bei jų tėvams, aiškino, kad sunkiu Lietuvai metu mokytojai turi garbingai išgyventi nepriteklių ir sunkumus", - rašė VE.

Gediminas Soraka mokytojams net pateikė moralą iš istorijos: "Imkite pavyzdį iš 1919 m. Lietuvos mokytojų - jie 8 mėnesius dirbo be algos."

Tik deputatui Aleksandrui Žaliui pavyko visus apraminti: "Gerbiami kolegos, miesto valdžia čia mažiausiai kalta, juk miesto biudžeto dydis yra Vilniaus "nuleistas" ir mes, deputatai, neturime tų reikalingų pinigų. Tuos reikalavimus reikia siųsti ministrui Dariui Kuoliui, kuris jau ištisus metus vis šneka: "Mokytojo profesija turi būti prioritetinė."

Visgi mokytojai nenusileido ir pažadėjo: jei iki gegužės 6 dienos nebus patenkinti jų reikalavimai, nuo gegužės 7 dienos mokytojai neišeis į darbą.

"Taigi mokytojai jau metė baltą pirštinę, kas mes po to - medikai, inžinieriai ar kiti?" - straipsnį baigė žurnalistai.

Nebėra tarp gyvųjų

Kiti buvo dokininkai. Tiesa, tuo metu, kai vyko mokytojų streikas, jie savo reikalus jau buvo išsprendę - po 5 valandas trukusių derybų, kuriose tarpininkais buvo Susisiekimo ministerijos atstovai, tarp Nikolajaus Berežnojaus vadovaujamo Klaipėdos jūrų prekybos uosto administracijos ir brigadininko Ramūno Miliko vadovaujamo streiko komiteto pasirašytas susitarimo protokolas.

Jame numatyta už krovinių perkrovimą dar 10 proc. padidinti tarifus, už ūkinius darbus ir prastovas mokėti 2,2 karto daugiau, keičiantis krovimo įkainiams atitinkamai pakelti dokininkų atlyginimus, be to, pažadėta nesiimti jokių sankcijų prieš streiko komiteto narius.

R. Milikui tuomet buvo 35-eri. Vėliau jis tapo krovos terminalo viršininku, o 2003 metais įkūrė laivų krovos kompaniją UAB "Vakarų krova", buvo vienas iš viešbučio "Navalis" savininkų. Ir jau po metų išėjo Anapilin...

Beje, 2004-ųjų pabaigoje, jau po mirties, "Vakarų ekspreso" skaitytojai R. Miliką išrinko "Metų klaipėdiečiu". Tokio titulo jis nusipelnė už savo dosnumą - verslininkas buvo pagrindinis uostamiesčio Kristaus Karaliaus bažnyčios restauravimo įkvėpėjas ir rėmėjas. Popiežius Jonas Paulius II R. Milikui ir jo šeimai už šios bažnyčios atgaivinimą suteikė ypatingą palaiminimą.

O 2006-aisiais šiame pasaulyje nebeliko ir N. Berežnojaus...

Amžiną atilsį! Yra ir tokie žodžiai. Tie tai jau tikrai iš Dievo žodyno. Ne taip, kad tas iš "p" raidės.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder