"Vakarų ekspresas". 1991 02 09 ir 12

Naujausių jo vaizdelių tema - muzika visuomeninio maitinimo įmonėse. Aišku, galima būtų teigti, kad tai, palyginti su įtempta padėtimi mieste (kaip ir šalyje), su ne mažiau įtempta ekonomine padėtimi ar su pirmuoju Lietuvos istorijoje visuotiniu plebiscitu, skirtu Nepriklausomybei - niekai.

Nesakykite. Tai - rimtas dalykas. Juk, pasak Vaičkaus, "kokčios dainuškos, atliekamos estrados instrumentalo-vokalo (arba VIA), niekada nieko gero estetiniam ir gastronominiam skoniui nedavė ir neduos".

Bobas Dylanas kasetėje

Taigi, ką pamatė, tiksliau, išgirdo apžvalgininkas miesto kavinėse?

"Žarijoje" buvau pritrenktas. Jeigu taip galima išsireikšti išlindus iš spec. žeminės viename Klaipėdos rajono miške. Čia vienos dienos 14 valandą skambėjo Bob Dylan folkas. O juk čia pirmiau dažniausiai skambėdavo tautos tremtinių sąžinės (Vilčinsko) ir kitų piliečių balsai. Bet greitai išaiškėjo apmaudi klaida. Vienas prietelius, išmaukęs puodą kavos, atsiėmė savo kasetę, ir Bobas Dylanas nežinomojo kišenėje iškeliavo velniai žino kur...

"Klaipėdos" viešbučio bariukas. Lankausi čia neretai, ir esu įsitikinęs, kad ten dirbanti garso aparatūra niekada neveikė ir neveiks gerai. Velnias nematė tos "Hiperbolės", bet nuo garso ir įrašymo kokybės pirmykščio žmogaus paranoja ištinka. Ir turbūt didžiausia dorybė būtų tai, kad ten apskritai niekas neskambėtų, išskyrus įrankius ir plaunamas lėkštes. <...>

Užėjęs į "Dobilėlį" įsitikinau, kad pauperių muzika yra visų visuomeninio maitinimo įstaigų bėda. Patetiška ponia, kaukiant kavos malimo aparatui, turbūt įdėmiai klausėsi abejotinų garsų kakofonijos, besiverčiančios iš kolonėlių virš jos galvos. Klausiausi ir aš. Kavą sumalė. O ką čia kas groja, taip ir išėjau nesupratęs."

"Bohema", kur tu?

Ir vėl susiduriame su paradoksu. Praėjo 25 metai, o Lietuvoje pasikeitė tiek daug... ir tiek mažai. Dabar kavinės, prieš leisdamos kokius nors muzikos instrumentais ar balsais įrašytus garsus, privalo susimokėti autorių teisių gynėjams. Tai civilizuota ir teisinga.

Tačiau baisu tai, kad mygtuką "Play" paspaudžiančių barmenų bei barmenių skonis per tą ketvirtį amžiaus neevoliucionavo nė per vieną natą, ir valgytojų bei gėrėjų smegenis ir toliau plauna totalus šlamštas, kurį pavadinti muzika būtų galima tik pasistiprinus riebiu marihuanos suktiniu. Gal net ne vienu.

Žinoma, ne visur taip yra. Yra kavinių (barų/aludžių/picerijų/restoranų etc.), kuriose suprantama, kad radijo stočių (išskyrus LRT "Opus", na, gal dar "Pūkas 2") transliuojama "muzika" yra paprasčiausias akustinis mėšlas. Išimčių iš taisyklės buvo ir 1991-aisiais.

"Bohemoje" gera garso aparatūra, gera ir muzika. Ypač kada panelė Vilija dirba. Jau tokia gera muzika, kad... (3 jaustukai, pagal skonį, brangieji). Štai čia ir užkliuvau, nesinorėjo išeiti ilgai ilgai", - konstatavo Edas.

Ech, "Bohema", kur tu dabar? Tavęs tikrai trūksta miestui. Tokios, kokia buvai...

Pornogastronominis kičas

Sykiu Edas Vaičkus (beje, turėjęs gerą muzikinį skonį - jo kasetiniame grotuve nuolat sukdavosi "Shakatak", "Spyro Gyra", "Yellow Jackets", "Rush") apžvelgė ir dar vieną to meto unikalų darinį, karaliavusį mieste - garso įrašų kioskus.

"Vakarai nuo savo kičo galvoja (ir jau bando) gelbėtis kultūriniu impulsu iš byrančių Rytų. Reikia pasakyti atvirai! Kvailiai, ir tiek, tie Vakarai. Pažvelkite, ką mums siūlo garso įrašymo studijos mūsų miestelyje. Rusų roko muzikantai galvoja, kad jie geriausi pasaulyje. Bet juk taip ir yra (!). Mūsų garso įrašų salonus užplūdę Minajevai, Kinai, DDT, Cė Cė Cė Pė (CCCP), Chudaibergenovai, Cojai (amžiną jam atilsį) ir t. t.

Studijoje "Pas Kipsą" kasetės su tokia muzika (sena gera rok-čiastuška) užima lygiai trečdalį stendo. Kitos įrašymo studijos ir kioskai tik ir specializuojasi ant pornogastronominio ir slaviško kičo. Pas pastaruosius, sako, tekstai stiprūs. Bet pas Vilčinską "stipresni".

Ypatingu patriotizmu išsiskyrė garso įrašymo kioskas, esantis turguje. Ten viskas tik lietuviška ir rusiška. Kaip ir mūsų gyvenime. Iš visko sprendžiant, ten žinoma tik vieno užsieniečio grupė. Tai "Petro krautuvės berniukai".

Pinigai deputato-milicininko seife

Ne visiems tomis dienomis rūpėjo, kokia muzika sklinda kavinėje ar kas karaliauja garso įrašų kioskų topuose. Štai miesto Tarybos deputatas ir 3-iojo milicijos poskyrio viršininko pavaduotojas Algimantas Bružas gyveno visai kitokio pobūdžio problemomis - neeilinėje Tarybos sesijoje buvo svarstomas miesto vyr. prokuroro Igno Lauciaus prašymas leisti A. Bružą patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir jį suimti.

Jis buvo įtartas dviejų kyšių - 1 000 rublių vieną kartą ir 2 000 rublių bei 200 JAV dolerių kitą kartą - paėmimu. Tie pinigai esą rasti jo kabineto seife 3-iajame poskyryje.

"Deputatai buvo supažindinti su audio ir video aparatūra užfiksuotais faktais. 43 balsais už, 2 prieš ir 5 susilaikius A. Bružą buvo leista patraukti baudžiamojon atsakomybėn", - rašė VE žurnalistas Darius Anužis.

Miesto Tarybos pirmininkas Vytautas Čepas, suprantama, tuo faktu nesidžiaugė: "Įkalčiai yra, o ir pats prisipažino. Suvokia, ką padarė, deja, per vėlai... Šis faktas - didelė dėmė visiems deputatams, Tarybai, tuo pačiu didelis džiaugsmas TSKP."

Vėl apie mėšlo krūvą

Juodulių kai kurių aukštas pareigas einančių žmonių elgesyje būta ir daugiau.

Štai kažkurioje iš praėjusių apžvalgų rašėme apie tai, kad Vaikų ligoninės vyr. gydytojas V. Ž., pasisavinęs visam kolektyvui skirtą automobilį VAZ-2109, prispaustas į kampą darbuotojų ir miesto Savivaldybės Sveikatos skyriaus, iš kurio fondų ta mašina ir skirta, raštu jos atsisakė.

Nė velnio, vasario pradžioje išsiaiškino tas pats D. Anužis. Straipsnyje, pavadintame "Dar kartą apie "Mėšlo krūvą", dėstoma, kad rašte Sveikatos skyriaus vedėjui ligoninės vadovas teigia atsisakantis ankstesnio pareiškimo, nes jis esą parašytas "darant moralinį spaudimą neleistinais metodais".

Štai taip. Ir tai dar ne viskas. Paaiškėjo, kad pirmąjį pareiškimą V. Ž. esą rašė nenorėdamas, kad medžiaga pakliūtų į prokuratūros rankas, kitaip ligoninės vadovui nebūtų leista tvarkytis dokumentų dviejų mėnesių kelionei į Švediją.

Beje, kol V. Ž. buvo Švedijoje, jo žmona, beje, taip pat tos pačios Vaikų ligoninės darbuotoja, VE teigimu, "drąsiai važinėja "devintuku" po ligoninės kiemą, o užėjusi į vidų neužmiršta retoriškai paklausti: "Na, kaip mano naujasis automobilis?"

Tikrai kad mėšlo krūva.

Naujas Palangos tiltas

O štai Palangoje užsimota statyti naują tiltą į jūrą. Idėjos autorius - kurorto architektas Gintautas Likša, daugybės pastatų Palangoje projektų autorius. Pagrindinė jo mintis buvo tokia - šalia senojo jūros tilto statyti naują, kuris būtų 9 laipsniais pasuktas į kairę, t. y. tiesiai Vakarų kryptimi (žr. brėžinį).

"Dabar Lietuvai reikia nešti rąstus. Kiekvienas miestas, miestelis, kaimas - visi turi po rąstą naujam tiltui. Rąstai turi būti šventi, tvirti, ilgaamžiai. Tai - Tiltas į Šiaurės Atėnus. Lietuva, statyk Tiltą!" - ragino, kaip dabar įprasta mandagiai sakyti, prieštaringos idėjos autorius.

Lietuva idėjos nesuprato - žmonės nežinojo, kas yra Šiaurės Atėnai. O G. Likša, sulaukęs 65-erių, mirė 2009 metais.