"Vakarų ekspresas". 1991 02 02 ir 02 05

Taip savo interviu su Vitalijumi Jegorovu, 3-iosios pakrančių apsaugos divizijos - pagrindinio Klaipėdoje dislokuoto sovietinės armijos karinio dalinio - politinės dalies viršininku, apibūdino žurnalistas Alvydas Ziabkus.

Jo pokalbį su "politruku" galima vadinti pagrindine dviejų pirmųjų 1991 metų vasario "Vakarų ekspreso" numerių ašimi. Tarybinis pulkininkas ragino visuomenę "konsoliduotis". Viena iš jo sąlygų - esą miesto Taryba turi atšaukti sprendimą nukelti Lenino paminklą ("Lenino paminklas - epochos simbolis. Tai - istorija. Leninizmo istorija"), kita - pakeisti sprendimą dėl valstybinės kalbos, t. y. "labiau nacionaline prasme mišriose gyvenamosiose vietose - o tokia ir yra Klaipėda - visas iškabas rašyti dviem kalbom".

Iš karininko žodžių puikiai matyti, kad jis - tikras politinės dalies vadovas. Neblogas retorikos specialistas. Ir, aišku, demagogas. Gal pats to nenorėdamas įtikėjęs, jog Lenino paminklas lietuviams tikrai labai svarbus kaip epochos simbolis.

Reiškėsi per pučą

Šiaip V. Jegorovas vertintinas dviprasmiškai. Viena vertus, jis miesto valdžią ragino ieškoti dialogo. Maža to - ir prieš kruvinuosius sausio įvykius Vilniuje, jų metu ir po jų Klaipėdoje jo divizija elgėsi tikrai ramiai. Niekas negaudė jaunuolių, esą turinčių eiti tarnauti į sovietinę armiją, divizijos tanketės irgi negąsdino miestečių, o, pasak A. Ziabkaus, "kariškius, kaip militaristinės imperijos simbolius, galima pamatyti tik prie Lenino ir Pergalės paminklų".

Kita vertus, tarp gyventojų sklido kalbos, kad būtent V. Jegorovas, kaip dalinio vado pavaduotojas politiniams reikalams, kareivinėse neva ruošia "Jedinstvo" organizacijos, vienijusios daugiausia rusakalbius miesto gyventojus, smogikus.

Dalis tikrojo "politruko" veido atsiskleidė kiek vėliau, 1991-ųjų rugpjūčio pučo metu.

"Vienu metu jie net mėgino užgrobti valdžią Klaipėdoje. Aš buvau išvažiavęs, o sovietų armijos pulkininkas Vitalijus Aleksejevičius Jegorovas pasiskelbė, kad jis perima valdžią į savo rankas. Į dabartinę Koncertų salę susikvietė visų įmonių vadovus ir pareiškė, kad dabar jis vadovaus Klaipėdai. Bet tada niekas labai į tai nekreipė dėmesio", - uostamiesčio žiniasklaidai yra pasakojęs tuometinis miesto Tarybos pirmininkas Vytautas Čepas.

Paspruko bagažinėje

Beje, 1994-ųjų kovą jau Rusijos žiniasklaida pranešė, esą Lietuvos prokuratūra pulkininkui iškėlė baudžiamąją bylą už "antivalstybinę veiklą".

"Į butą Klaipėdoje, kur gyvena V. Jegorovas, jo žmona ir du vaikai, atėjo Lietuvos teisėtvarkos organų atstovai, norėję areštuoti pulkininką. Tačiau, iš anksto įspėtas apie ruošiamą akciją, jis sėkmingai pasislėpė ir slepiasi iki šiol", - dienraščiui "Komersant" aiškino 1991-aisiais minėtai divizijai vadovavęs generolas majoras Ivanas Černychas.

V. Čepas prisimena 1994-ųjų pavasarį išties sutikęs V. Jegorovą Klaipėdoje. Tada šis pranešęs, kad nebetarnauja armijoje, o gyvena Kaliningrade ir yra verslininkas. Jis dar kurį laiką leido mūsų uostamiestyje, tačiau kai svečią jau ruošėsi suimti Lietuvos valstybės saugumo departamento pareigūnai, padedamas Rusijos generalinio konsulato darbuotojų automobilio bagažinėje jis paspruko iš Lietuvos.

O I. Černychas savo šalies spaudai teigė, kad V. Jegorovas nepriiminėjo jokių sprendimų, galinčių pakenkti Lietuvos valstybingumui, pagal pareigybes galėjo užsiimti tik "aiškinamuoju" darbu. Generolas paragino į šį reikalą įsikišti Rusijos užsienio reikalų ministeriją, o sykiu pasirūpinti ir dar 150 Rusijos armijos karių, tebebuvusių Klaipėdoje.

Kuo verčiasi "politrukas" dabar? Ar dar gyvas? Sunku pasakyti. Aišku viena - tada Kremlius savo nacionalistinę galvą buvo nuleidęs žemai žemai. Kitaip į V. Jegorovo istoriją būtų įsikišusi ne Rusijos užsienio reikalų, o Gynybos ministerija. Kaip kad dabar pasielgė Kryme.

Migruojančios šakutės

Bet pamirškime mes tą pulkininką. Klaipėdoje būta ir ne menkesnių problemų. Pavyzdžiui, "Neptūno" valgykloje dingo visos šakutės.

"ŠAKUČIŲ NĖRA". Toks užrašas pasitinka "Neptūno" valgyklos lankytojus. Ką darysi, žmonės valgo šnicelius šaukštais. Valgo ir tyli, nes nori valgyti. O šakučių, pasak virėjų, jau nuo penktadienio nėra. Ir ne jos dėl to kaltos, namo šakučių nenešė ir nelaužė.

- Kur dingo šakutės? - klausiu virėjų.

- Greičiausiai kooperatininkai "pasiskolino", žvilgtelėkit į turgų, kur karštomis dešrelėmis prekiauja. Tokios pat aliumininės šakutės kaip pas mus. Kur jas gavo, jei pirkti nėra? Mes ir pačios į parduotuvę ėjome, bet radom tik tuščias lentynas", - pokalbį atpasakojo Liutauras Kupliauskas.

Mieste dingdavo ne tik šakutės. Štai ką rašė "Spektras":

"Merija saugosi desantininkų, tačiau, matyt, labiau reikėtų saugotis vagių. Jau anksčiau iš mero Povilo Vasiliausko priimamojo buvo dingę telefono aparatai. Ketvirtadienio rytą vėl buvo pranešta milicijai, kad iš merijos 317-ojo kabineto dingo dar du telefono aparatai. Brangūs valdžios atstovai, jus gi šitaip išnešios po šapelį. Ką besaugosim?"

Pavojingi radiniai

Daiktai ne tik dingdavo, bet ir netikėtai atsirasdavo. Bet tai - tokie daiktai, kurių geriau nerasti. Pranešta, kad pietinėje miesto dalyje žmonės aptiko apie 10 objektų, panašių į sprogmenis. Dėl to sušauktas specialus miesto policijos, prokuratūros ir Krašto apsaugos departamento atstovų pasitarimas.

Sklandė gandai, kad iš sovietų armijos sandėlio prie Vakarų laivų remonto įmonės dingo 22 tokie minų įtaisai. Patys kariškiai paaiškino, kad įtaisai nepavojingi, jiems esą dar reikia ir detonatorių, tik tada būtų galima tikėtis sprogimo. Tačiau įtarta, kad dingo ir detonatoriai.

"Tai labai pavojingas sprogmuo - balkšvos spalvos, 5 cm ilgio ir 0,8 cm skersmens. Jis sprogsta nuo krestelėjimo, aukštesnės temperatūros, trynimo į kietą paviršių. Policininkai jau apsilankė visose pietinės miesto dalies vidurinėse mokyklose, įspėjo vaikus", - informavo VE.

Per daug konservų

Būta ir kitokio pobūdžio rūpesčių. Štai vienas punktas iš miesto Tarybos pirmininko V. Čepo praėjusios savaitės darbotvarkės.

"Buvo įvairių susitikimų su miesto įmonių vadovais. Vienas iš tokių įdomesnių - pokalbis su Mėsos kombinato direktoriumi Valdu Trinkūnu, kuris atvykęs pareiškė, jog reikia uždaryti konservų gamybos liniją. Ne dėl to, kad trūktų žaliavos, o todėl, kad pagamintos produkcijos nėra kur sandėliuoti. Susidarė tokia paradoksali situacija: išvežti, parduoti, mainyti negalim - nėra nustatytų kainų, parduoti miesto žmonėms - baigėsi fondai.

Skambinom premjerui. Klausimas vyriausybėj buvo išspręstas taip, kad 1 milijonas konservų dėžučių bus parduota Lietuvos gyventojams. Šį mėnesį po dėžutę gaus ir kiekvienas klaipėdietis, nežiūrint amžiau, tautybės ar įsitikinimų..."

Na, ir dar apie viešąjį maitinimą. Ramunės Visockytės įspūdžiai iš apsilankymo Gargždų restorane "Saliutas":

"Bandom užsisakyti kavos. Padavėjas atsako: "Prie stalo nenešam. Bet pabandysiu susitarti su barmenu. Gal pavyks?" Nepavyksta. Dabar bandom kavos nusipirkti bare. Užsimezga labai įdomus dialogas:

- Prašom kavos.

- Kur sėdit?

- Ten, - rodom į tolimiausią salės kampą.

- Negalima: pas mus - du meniu, baro ir salės.

Mirkčiodami grįžtam prie stalo ir kviečiam administratorę. Šioji atbėgusi pradeda savo monologą: "Jūs turbūt žinote, kad šalyje trūksta indų. Net Vilniaus restoranuose kava pilama į stiklines. Mes kavą duodam tik prie baro, nes turim tik kelis puodelius."

Tos įdomios 1991-ųjų realijos...