"Vakarų ekspresas". 1991 01 05 ir 08

"Pinigai dabar - mediniai, tačiau idėjų (ir gerų idėjų) redakcijos vyrai ir moterys dar turi. Mes tikimės, kad "Vakarų ekspreso" skaitytojai mums padės. Padės mūsų laikraštį pirkdami ir skaitydami. Jau, beje, padėjo. Prenumeratos pinigai buvo panaudoti ir jūsų, skaitytojai, ir mūsų naudai. Greitai "Vakarų ekspresą" rinks kompiuterinis centras, kurį parsivežėme Naujųjų metų išvakarėse. "Vakarų ekspreso" skaitytojai bent jau savo mėgiamo laikraščio kontekste niekuo nesiskirs, sakysim, nuo Niujorko gyventojų. Niujorkiečiai taip pat skaito kompiuteriu surinktą laikraštį", - teigiama redakcijos kreipimesi, šiltai pavadintame "Sveiki, broliai ir sesės!"

Taigi, kompiuteris - trečioji svarbi naujiena tik prasidėjusiais 1991-aisiais. Tiesa, redakcijos "vyrai ir moterys" jau buvo matę, kaip kompiuteris atrodo. Žinia, jie, susibūrę į UAB "Mažoji Lietuva", dar prieš VE leido "Mažąją Lietuvą" - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos miesto savaitraštį. Ir gal kokiais 1990 metais Sąjūdžio taryba jiems buvo skyrusi kompiuterį.

Tada šis stebuklas (legenda byloja, kad tai buvo vokiškas "Schneider") kainavo kaip maždaug trys "Žiguli" markės automobiliai. Tačiau jis taip niekada ir nebuvo panaudotas. Bent jau tiesioginiais tikslais. Atminties jame užteko tik vienam žaidimui...

O tiems pirmiesiems VE kompiuteriams sekėsi kur kas geriau - po kurio laiko jie tikrai ėmė veikti.

"Nebesikolioti" nepavyko

Redakcijos "vyrai ir moterys" idėjų tikrai turėjo. Vieną iš jų įgyvendino dar prieš Naujuosius - su šampanu ir Kalėdų Seniu apsilankė... "Klaipėdos" redakcijoje. Apie šį istorinį įvykį rašoma taip: "Tomkus su Stanevičiumi pasibučiavo ir sukirto rankomis, vienas kitam pareiškė pasitikėjimą ir prisiekė nebesikolioti per spaudą."

Keleri vėlesni metai parodė, kad ši priesaika buvo sulaužyta, ir ne kartą. O kaip kitaip "koliotis|, jei ne per spaudą - interneto (na, bent jau tinkamo "kolionėms") tada dar nebuvo. Tad nėra ko labai apgailestauti. Juolab kad karas tarp dviejų (ir vienintelių) kasdieninės klaipėdietiškos spaudos milžinų kartais buvo visai linksmas. O žurnalistams suteikdavo daug peno kūrybai.

Bet apie tai - kada nors ateityje. O 1991 metų pradžioje buvo kariaujama prieš kitas negeroves. Pavyzdžiui, neraštingumą. Išspausdinant nuotrauką su viena "Baltijos" kino teatro afiša: "Prąstas įsiauklėjimas". Nenuostabu, kad tas kino teatras dabar taip ir atrodo. Prąstai įsiauklėjęs. Labai prąstai.

Negerovių buvo ir valdžioje, tiksliau, jos rūmuose: "Klaipėdiečiai skuba į meriją reikalaudami užlopyti prakiurusius stogus, o pačioje merijoje, posėdžių salės fojė, į kibirėlį, pastatytą ant kilimo, nuo lubų smagiai laša vanduo. Sodrūs lašai trikdo deputatų darbo rimtį ir kelia pavojų jų sveikatai."

Beveik kaip šiomis dienomis, ar ne? Juk kaip tik dabar, praėjusius lygiai ketvirčiui amžiaus, Savivaldybės posėdžių salėje vėl vyksta remonto darbai...

Viskas kartojasi...

Ir šiaip gyvenimas eina ratais. Štai paskutiniame praėjusių (2015) metų posėdyje Klaipėdos taryba patvirtino naujas - didesnes - važiavimo miesto maršrutiniu transportu kainas.

O dabar skaitykite 1991-ųjų sausio 5-osios laikraštį: "Gruodžio 29 dieną vykusiame miesto Valdybos posėdyje nutarta, kad važiavimas miesto autobusais kainuos 12 kapeikų (Klaipėdos mieste reikės kompostiruoti 3 talonėlius). Mėnesinio bilieto kaina 7 rub. Išimtys tik moksleiviams ir pensininkams, jiems nuolatinis bilietas kainuos 3,50 rub."

Sunku pasakyti, kokia dabar kalėdinė mugė prie Žvejo paminklo. Gal irgi tokia, kaip prieš 25 metus pasirodė Daliai Grikšaitei Teatro aikštėje: "Nežinau, ar daugeliui pavyko išsirinkti kalėdinę dovanėlę. Kam pasisekė, sveikinu. Aš save priskyriau kitai - nevykėlių grupei. Bergždžiai ieškojau geros nuotaikos, lietuviško zuikio pyrago. Jų nebuvo. Tvyrojo vis tie patys kasdieniniai rūpesčiai: pirkti nesvarbu ką, kad tik pinigus išleistum. O kad nereikėtų grįžti tuščiomis, užsukusi į parduotuvę nusipirkau "baronką", reikia gi kuo nors įrodyti, kad tikrai buvau kermošiuj..."

Kreiptis į Jungtines Tautas

Dar sužinome, kad nesėkmingai metai baigėsi miesto merui Povilui Vasiliauskui - jis paguldytas į ligoninę, tad laikinai pareigas perėmė vicemeras Valentinas Greičiūnas. O štai vicemerui Rimantui Ulevičiui Naujųjų metų išvakarėse ištraukė dantį, o miesto Tarybos deputatas Sigitas Petkevičius VE redaktoriaus kabinete sulaužė durų spyną.

Dėl pastarojo įvykio redakcija nusprendė netylėti. Jau kitame numeryje, sausio 8-osios, paskelbtas štai toks kreipimasis į miesto Tarybos pirmininką Vytautą Čepą: "<...> prašome iš miesto biudžeto kompensuoti redakcijos nuostolius atlyginant už sugadintą spyną, taip pat atsiunčiant specialistų vadovaujamą darbininką gedimo padariniams likviduoti."

Priešingu atveju pagrasinta konfliktą spręsti Lietuvos Respublikos valstybiniame arbitraže su "tolesniu kreipimusi į SNO", arba, kalbant šiuolaikiniais terminais, Jungtinių Tautų Organizaciją.

Visa tai buvo pokštas. Suprantama. Nors gal ir ne visiems.

Grynųjų skolininkų kritika

O štai kai kuriems klaipėdiečiams juokinga nebuvo, nes VE paviešino, beje, rubrikoje "Ne spaudai", centrinės bibliotekos (tada ji buvo tokia) skolininkų pavardes.

"Labai reikalingas 8 knygas yra pasiėmusi JASAITĖ Dovilė, tarp jų I. Kanto "Grynojo proto kritika". SENEKERAITĖ Silva taip pat nuo 1986 metų tebestudijuoja I. Kanto "Dorovės metafizikos pagrindus", "Filosofijos istorijos chrestomatiją" ir kitas knygas. Nebenori grąžinti Jogesvaro "Jogos sistemos pradmenų" ZENKEVIČIENĖ Rūta. 5-is kartus rašyti paraginimai GRIDINUI Žanui, kuris nuo 1987-ųjų tebeskaito fantastikos knygas. Tiek pat paraginimų gavo FEDOTOVAS Jevgenijus, pasiėmęs 5 knygas (tarp jų tris Zagrebelno raštų tomus). Negrąžina ir PUČKORIENĖ Jolanta visų trijų J. Biliūno raštų tomų."

Beje, šįkart nespausdiname šių žmonių adresų. Gal knygas jie jau grąžino. O tada adresai buvo pateikti nurodant ir namą, ir butą. Iš viso tame gėdingame sąraše buvo dar 21 pavardė.

Įkando

Pavardžių būta ir daugiau. Štai kad ir tokioje žinutėje: "PAGALIAU... lengviau atsiduso Klaipėdos rajono gyventojai, "savarankiškai" atsistatydinus rajkoopmafijos bosui Eugenijui Pocevičiui."

Arba tokioje: "GANDAS: praėjusių metų Lietuvos futbolo čempionų "Sirijaus" komandos treneris Š. Giršovičius beveik neatsilieka nuo savo auklėtinių - jei "Sirijus" skynė pergales, tai vyr. treneris taip pat sėkmingai sau paskyrė paskyrą automobiliui VAZ-2106 ir importinių baldų komplektą. Daugelis komandos narių, ligi šiol miegančių sudedamose lovelėse, apie šiuos trenerio pasiekimus sužinojo gruodžio mėnesį."

Kodėl "Šikšnosparnis"?

O Edas Vaičkus taip ir neatsiminė meistro vardo, kuris minimas padavime apie "Šikšnosparnio" alubario pavadinimo atsiradimą. Aišku buvo tik tai, kad tam meistrui, kuris "turėjo tris žmonas, tris dukras ir tris sūnus (tikrai kad visų galų meistras)", vieną gražų rytą pasivaideno pilki šikšnosparniai.

"Žinodamas tą legendą, ėjau gal 5 kartus į "Šikšnosparnį" ir vyliausi pamatyti tą gyvį, bet, deja, rytais man rodydavosi įgrisę nuolatiniai balti arkliai. Turbūt ne kiekvienam lemta kalbėtis su šikšnosparniais", - nusivylė autorius.

Bet netrukus jis jau dalinosi kitu atradimu apie šį kultinį alubarį, kuriame "padavėjas Alius ima į rankas 18 bokalų (pilnų)": "Pilieti, kada tik važiuosi pro "Šikšnosparnį" ir verks iš skausmo tavo galva, užeik į jį. Ir ne veltui dvasią nuraminęs, nueik tu į tualetą (neritminga, bet nemirtinga). Štai kur gyvenimas vyksta. Nedidukėje patalpoje (apie 12 kv. m) vienu metu (mums ten esant) rūkė 37 piliečiai. Atrodo, ir tai dar ne riba. O kur tu daugiau rūkysi, lauke šalta, o iš fojė griežtos babos išvarys (labai griežtos). Taigi, pasirodo, kai kas toje grūstyje sugeba sulošti "akį" ar "trinką".

Linksmybės linksmybėmis, bet nepamirškime, kad tai buvo 1991-ųjų sausio pradžia: "Vakar 11.45 val. Sovietų Sąjungos gynybos ministras D. Jazovas, telefonu paskambinęs Lietuvos AT pirmininkui V. Landsbergiui, pareiškė, kad jo pasiųsti desantininkai gaudys Lietuvos vaikinus į Sovietų armiją."

Ir tai buvo savotiška įžanga į krauju istorijon įrašytą 11-ą dieną...