"Vakarų ekspresas". 1990 12 12

Kaip tada viskas buvo paprasta - atėjei, pamatei ir parašei.

O kaip dabar dirba žurnalistai? Ateina, pamato, o tada sėda prie telefonų.

Pradžioje - 17 skambučių besiaiškinant, kam priklauso aprašomas objektas, pavyzdžiui, griūvantis namas Titnago gatvėje 10.

Tada 38 bandymai prisiskambinti pastato savininkams, kurie dažniausiai apie savo gėdą kalbėti nenori net šeimos nariams ar savo psichiatrui, ką čia žurnalistams. Ir jei diena sėkminga, 39-uoju bandymu tas niekšas vis dėlto pakelia ragelį. Išklauso, kas ir ko iš jo nori, ir tada žurnalistas išgirsta taip ilgai lauktą atsakymą: "Eikit jūs visi na..." (jei rašytume rusiškai, tame žodyje turėtų būti iksas, igrekas ir dar kažkokia keista raidė).

Bet tuo darbas nesibaigia - įgyvendinęs privalomą objektyvumo principą ir išklausęs autoritetingą "antrą pusę", straipsnio autorius dar skambina kam nors, dažniausiai iš valdžios, kad tas kažkas pakomentuotų situaciją. Tam tereikia vidutiniškai nuo 8 iki 13 skambučių. Jei ne penktadienis. Ir jei redaktoriui to atrodo pakankamai. Jei ne - dar 11-19 skambučių (skaičius auga, nes darbo valandos juk eina į pabaigą) kitam valdžiažmogiui.

Na, dabar jau galima sėsti rašyti straipsnį.

O dabar imkite ir pažiūrėkite, kaip viskas būdavo paprasta 1990-aisiais, kai vadinamasis objektyvumas tebuvo terminas tarptautinių žodžių žodyne ir kai sėsti prie tuščio popieriaus lapo (kompiuterius žurnalistai tada buvo matę tik per televizorių) su rašikliu buvo galima kad ir nuo paties ryto.

"Griuvėsiai įspūdingi. Taip pat įspūdingai prie šio namo prieš metus atrodė ir dabartinis parlamento deputatas, senas jūrininkas Juozas Karvelis. Tada prieš metus (maždaug) šis jūrininkas ir Lietuvos jūrininkų vadas viešai siaurame ratelyje pasižadėjo namą saugoti. Netgi raštelį prismeigė prie šio namo durų. Raštelį vakarų vėjai nuplėšė. Jūrininkas išvažiavo į sostinę. Dabar tvarko valstybės reikalus. Namas griūva. Savivaldybės vyrai - molodec! (supranta reikalą) namui parašė nuosprendį. Ir teisingai. Mums griuvėsių nereikia. Jeigu mes išgriovėme keturis penktadalius Vitės, tai kodėl neišgriovus paskutinio penktadalio. Tik pasakykite, kada su laužtuvu ateiti, ir aš ateisiu. Atsivesiu dar ir kaimyną Povilą. Jis padės. Tiesa, man jo šnekos nepatinka, tačiau jis, svoločius, teisus: vyrai, ateidami į valdžią, žadėjo ir gamtą, ir senus namus saugoti. Į valdžią jie atėjo. Kuria naują Lietuvą. Naujoje Lietuvoje senamiesčių nereikia. Istoriją mes parašysime iš naujo!"

Štai taip reikia kovoti už teisybę. Plunksna, o ne telefonu. Nes žmogus ir jo žodis vis vien išmanesnis už telefoną. Na, bent kol kas...

Tokia buvo trumpa efektyvaus rašymo pamoka iš 1990-ųjų gruodžio. Iki antradienio.