"Vakarų ekspresas". 1990 11 28

"Jis per vėlai suskato vytis "Vakarų ekspresą". Gerai, kad viskas baigėsi laimingai".

Galvojate, tai - apie kitą miesto dienraštį? Nė velnio - tai prierašas po nuotrauka, kurioje - ant garsiosios Baltijos ir Taikos prospektų žiedo "gaudyklės" krašto pakibęs sunkvežimis. Ir visa tai išnaudota galimybei priminti apie tai, kad "Vakarų ekspresą" dar galima užsiprenumeruoti.

Štai toks kūrybinis požiūris į naujienas. Ir į savireklamą.

Titovas. Bet ne tas.

Na, bet kokiu atveju automobiliai buvo aktuali tema. Ne tik dėl avarijų. Štai žinutė Nr. 1. pirmajame 1990 metų lapkričio 28-osios VE puslapyje: "Buvęs 1-osios autotransporto įmonės Darbininkų sąjungos grupės lyderis gerb. A. Skuja <...> tapo senųjų, stagnatoriškųjų profsąjungų įmonės komiteto pirmininku. Kadangi yra seniai įmonėje dirbantis darbininkas, nusprendė visų pirma apginti... savo interesus. Deja, darbo draugai neparodė proletarinio solidarumo: svarstant klausimą, kam skirti paskyrą "Moskvičiui", nubalsavo prieš jį. Bet kitą kartą, gavus paskyrą "Žiguliams", A. Skuja klaidos nebepadarė: klausimą suderino tik su profsąjungos komitetu ir įmonės vadovu."

Ir žinutė Nr. 2: "Gražinos" buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktorė Irena Jakutienė, surinkusi penkis (iš aštuonių) komisijos narių parašus, sugebėjo "pramušti" sau paskyrą VAZ-21063, ir tik šiai sėkmingai informacijai pasibaigus apie tai buvo pranešta visiems kombinato darbuotojams."

Aktuali tema buvo ir rinkimai - kaip tik tomis dienomis keliose apygardose vyko rinkimai į miesto Tarybą. 15-ojoje rinkiminėje apygardoje daugiausiai balų gavo Šarūnas Jagminas - už socialdemokratų palaikomą kandidatą balsavo 65,17 proc. rinkėjų. 16-ojoje rinkiminėje apygardoje išrinktas Vilius Židonis - jis deputatu tapo gavęs net 98,1 proc. visų atėjusių balsų.

O štai "antras turas vyks 23-iojoje rinkiminėje apygardoje. Jame varžysis K. Bentas ir V. Titov". Pirmojo pėdsakų neaptinka netgi "Google". O antrasis - negi Viačeslavas? Gal - istorija apie tai nutyli. Tačiau tikrai ne tas, apie kurį pagalvojote. Tam, apie kurį pagalvojote, tada tebuvo 12 metų, jis mokėsi Klaipėdos 17-ojoje vidurinėje mokykloje ir, reikia manyti, prieš miegą sukalbėdavo maldelę atsiklaupęs prieš Lenino paveikslą.

Kruvinoji "Puta"

Edo Vaičkaus rašomi "Pamąstymai apie kultūrinį proletarinės Klaipėdos veidą" jau buvo pradėję tapti kultiniais. Tačiau tokį statusą galutinai įtvirtino vizitai į miesto alubarius.

Taigi, pasimėgaukite pąmastymais. Pradžiai - iš alaus baro "Apynėlis": "Pagaliau gaunu du bokalus alaus. Viena laisva vieta tarp belytės amebos ir inteligentiškos išvaizdos senučiuko. Pakalbinu senuką. Viešpatie, niekada nesitikėjau išgirsti J. Marcinkevičių šitame urve, senukas man deklamavo apie arklius, kaip pasiilgo jų prakaituotų šonų, ir kaip jam patinka alus ir šitas baras. O man - ne."

O dabar - iš "Putos": "Drauguži, jeigu tave kankina rudeninė depresija ir tu nori, kad tau išmuštų dantį, eik į "Putą". Čia patekau lyg į pragarą. Bare vyko mūšis, gauja prieš gaują. Dužo bokalai, lūžo stalai, klykė kekšės, vyrai vienas kitam dantis skaičiavo, ore lakstė žuvų galvos ir uodegos. Pasilenkęs palei sieną slinkau prie padavėjo, kuris keturpėsčias po stalu įdėmiai stebėjo kautynes. Bandau palįsti po stalu ir pakalbėti. Jis man: "Jo, jo. Muštynės čia būna dažnai, įdomu dirbti." Deja, pro šalį prabėgdamas šniudis duria padavėjui šakute į lūpą, ir jis su žodžiais "Už jūsų ir mūsų laisvę" krenta negyvas. <...> O jei rimtai, jeigu esi mažesnis negu 190 cm ūgio, sveri mažiau neu 100 kg arba nepažįsti vietinių "bambanų", neik į "Putą". Nerasi čia draugiškumo dvasios."

Ir tokia graudi kultūringo proletaro (Edas Vaičkus toks ir buvo) išvada: "Neturime mes padoraus alaus baro ar alaus restorano. Kaip kad "Stikliai" Vilniuje. Vakare Klaipėdoje niekur nenueisi išlenkti bokalo be pavojaus savo sveikatai. Teko skaityti, kad kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys mėgsta alų. Įdomu, jeigu jis lankytųsi Klaipėdoje (pavyzdžiui, su kūrybine komandiruote), kur mūsų miesto kultūriečiai jį pakviestų paskanauti alaus? Gal į "Putą"?

(Informacija neprisimenantiems tokių pavadinimų - "Apynėlis" buvo "ant kampo" dabartinių Naujojo Uosto ir Danės gatvių sankryžoje, o "Puta" - kampiniame name prie Herkaus Manto ir J. Janonio gatvių sankryžos).

Žuta - prieš Maradoną

Na, o Alvydas Ziabkus apsilankė "Klaipėdos" viešbučio banketinėje salėje. Tiesa, ne šiaip sau. Buvo proga - ten sezono pabaigą šventė Klaipėdos "Sirijaus" futbolo komanda, tapusi šalies čempione. Reporteris pakalbino ir ilgametį komandos gydytoją Valdemarą Anužį (dabar - "Sodros" Klaipėdos skyriaus direktorius), ir rezultatyviausią (13 įvarčių) sezono žaidėją Audrių Žutą (dabar - Klaipėdos futbolo mokyklos direktoriaus pavaduotojas).

"Jeigu Lietuva kitais metais pasiektų realią Nepriklausomybę, "Sirijus" žaistų Europos čempionų taurių varžybose. Ar patys vyrai tuo tiki?" - paklausė VE futbolininko.

"Man tai - miražas. Aš neįsivaizduoju, kad kitų metų rudenį gali tekti žaisti prieš Maradoną. Na, aišku, duok Dieve..." - realistas buvo Audrius.

Dievas nedavė. Todėl "Sirijus" 1991 m. tenkinosi tik kukliais pasirodymais Lietuvoje (taurėje nueita iki aštunfinalio, čempionate - iki 5 vietos). O Maradona sužaidė dar vienerius metus Italijoje, "S. S. C. Napoli" klube, ir 1992-aisiais persikėlė į "Sevilijos" komandą Ispanijoje. Likęs našlaičiu "Napoli" nusirito į antrąjį divizioną. Dar blogesnė lemtis ištiko be A. Žutos likusį "Sirijų" - netolimoje ateityje klubas galutinai žlugo.

Kava - tik su konjaku

Bet grįžkime į "Klaipėdos" viešbutį. Septyniais aukštais aukščiau už banketinę salę buvo vadinamasis 9-ojo aukšto baras. O ten, remiantis VE duomenimis, kainos buvo keistos: "Ikrams oficialiai pabrangus penkis kartus, "Klaipėdos" viešbučio 9-ojo aukšto bare sumuštinis su ikrais pabrango tik 25-iais procentais."

Aišku, tą rudenį buvo ir kitokių pereinamojo laikotarpio ir nenusisekusio socializmo į pirmykštį kapitalo kaupimo etapą aktualijų. Pavyzdžiui: "Visų nuostabai. Lapkričio 24 dieną "Klaipėdos" restorane stalai pagaliau pasipuošė baltomis staltiesėmis, tačiau kitą dieną dingo. Mįslę pavyko įminti žurnalistams. Tą vakarą restorane vakarieniavo japonų delegacija. Gaila, kad japonai Klaipėdoje svečiuojasi taip retai."

Arba dar: "Nenustebkite, jeigu "Vyninės" bare paprašę tik kavos puoduko būsite neaptarnautas. Paaiškės, kad kartu su kava Jūs privalote užsisakyti ir kuklutį priedą - 50 gramų konjako!"

Tokios štai visuomeninio maitinimo (ir girdymo) aktualijos buvo Klaipėdoje 1990-ųjų lapkričio pabaigoje.

O mums beliko laukti gruodžio mėnesio, nes tada VE pažadėjo spausdinti Edo Vaičkaus vaizdus iš kitų Klaipėdos alaus barų. Tik ar tie vaizdai bus kitokie?