"Vakarų ekspresas". 1990 11 07

Sensacijų 15-asis "Vakarų ekspreso" numeris, toks, sakykime, darbinis, skaitytojams nepateikė.

Užtat iš jo miestiečiai sužinojo, kad "sėkmingai "numeninęs" Klaipėdos muzikinio teatro repertuarą ir kolektyvą, šio teatro meno vadovas Gintaras Žilys dabar jau triukšmingai kraunasi lagaminus. O už 200 kolektyvo narių nugarų renkamas naujas. Juo pretenduoja būti jau spėjęs liūdnai pagarsėti taip vadinamas dirigentas A. Lukoševičius".

Štai toks intrigų lizdas tas muzikinis buvo prieš 25 metus. Ir dar buvo visai neseniai, tik dabar, jam jau kelerius metus vadovaujant Ramūnui Kaubriui, audros, atrodo, nurimo. Gal vis dėlto laikai keičiasi? Ar tiesiog geras vadovas?

Bet dar pasimėgaukime intrigomis ir vėl mestelkime akį į tą žinutę 1990-ųjų lapkričio 7-osios "eksprese": "Vienas iš paskutinių G. Žilio "šedevrų", kurį pasirašė ir profsąjungos pirmininkė V. Balsytė - keliems mėnesiams garsią visoje Lietuvoje teatro solistę Astą Zubaitę pervesti į choro dainininkes".

Belieka priminti, kad "taip vadinamas dirigentas" (nieko asmeniško, tiesiog citata iš 15-ojo VE numerio) Algis Jonas Lukoševičius teatrui vadovauti pradėjo 1991 metais, o baigė 1992...

"Liko trys dienos!" - skelbia kita žinutė: "Spalio mėnesio talonai cukrui, kruopoms, druskai, miltams galioja tik iki lapkričio 10 dienos!" Ir kita, pavadinta "Jubiliejus": "Jau savaitė, kai Klaipėdos 5-oji profesinė technikos mokykla vadinasi Klaipėdos statybininkų mokykla." Beje, įdomu, ar praėjusią savaitę ši mokymo įstaiga nepamiršo atšvęsti savo pervadinimo 25-ųjų metinių?

O iš "Savivaldybės kronikos" sužinome, kad "Prekybos valdyba įpareigoja jaunavedžiams skirtų dviejų patalynės komplektų pardavimą pagal talonus organizuoti parduotuvėje Nr. 21 "Vyriški marškiniai". Taip Lietuvoje ir ėmė įsigalėti patriarchatas. Kaip kitaip, jei šeimos patalynę vadini vyriškais marškiniais...

Žurnalistas Gintaras Šikšnius bandė paaiškinti, kodėl Klaipėdos konditerijos fabriko direktorės Irenos Jonikienės skyrimas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tarėjus (tuomet dar buvo tokie) atrodytų keistai. Ir pateikė fabriko visuotinio dirbančiųjų susirinkimo protokolą, iš kurio matyti, kad kolektyvas balsų dauguma išreiškė nepasitikėjimą direktore. O gal, jei direktorė būtų tapusi tarėja, teismai Lietuvoje būtų saldesni?

Dalia Grikšaitė pateikė kitokį klausimą, ir ne skaitytojams, o miesto Tarybos pirmininkui Vytautui Čepui - kodėl šis vienintelis iš visų žmonių, dalyvavusių Klaipėdos savivaldybės ir delegacijos iš Karlskronos (Švedija) vakarėlyje, nešoko. Atsakymas toks: "Todėl, kad viena koja trumpesnė."

"O, matyt, prisiminęs senus gerus laikus, surinko savo komandą, kuri taip jau "stagnaciškai" mojavo šokantiems, kad net įtarimas kilo: o gal čia iš patirties?" - V. Čepo elgesį vakarėlio metu apibūdino žurnalistė. Gana dviprasmiškai.

Nors dar daugiau dviprasmybių kyla paskaičius dviejų rimtų vyrų Dariaus Anužio ir Alvydo Ziabkaus straipsnį "Sensacija ar blefas" - jie nuvyko į vieną Klaipėdos vidurinę mokyklą rimtai aiškintis, ar viena moksleivė matė ateivius ir buvo su jais iškeliavusi.

"Spalio 29 d. 17.30 val. besibaigiant paskutinei pamokai 12-metei Emai vienas delnas ėmė kaisti, antrasis šalti. "Kai pažiūrėjau į rankas, ant vienos pamačiau tris akis, kažkokias raides. Ėmiau šifruoti. "Ateiviai ateis", - taip buvo parašyta. Tai ne pirmas kontaktas su ateiviais. Gegužės 19-20 dienomis aš buvau išskridusi kartu su jais", - tiems rimtiems žurnalistams rimtai aiškino moksleivė, pridūrusi, kad pro neatidarytą langą išėjo tiesiai į skraidančią lėkštę, kuri kabėjo ties jos langu septintajame aukšte.

Rimti žurnalistai apie Emos patirtis rimtai klausinėjo mokytojų ir net mokyklos direktoriaus. Šis kažkodėl pareiškė nieko apie tai nežinantis. "Negalėjome patikėti, kad mokyklos valdžia nieko apie tai nežino", - direktoriaus, o ne Emos žodžiais baisiai nustebo plunksnos meistrai.

O štai Emos klasės auklėtoja nebuvo tokia kategoriška: "Visiškai netikėti negaliu. Tačiau, neslėpsiu, Ema, kaip poetiškos dvasios mergaitė, kartais mėgsta ir pafantazuoti..."

Ema, kur tu dabar? Jau grįžai?

Kita vertus, praėjo 25 metai, atsirado išmanieji telefonai, lenkti UHD televizoriai, "Google Glass" akiniai ir bepiločiai automobiliai, o žmonių kvailumas (ir noras kvailinti kitus) liko toks pat stiprus. Prisiminkite praėjusią savaitę kitame miesto dienraštyje pasirodžiusią publikaciją "Dvasių regėtojo galios stebina". Tikrai, kad stebina. Ir ne tik dvasių regėtojai...

Taigi, kelionių būna įvairių. Štai ir 15-ajame VE numeryje tęsėsi ankstesniajame prasidėjęs jau minėto A. Ziabkaus ir fotoreporterio Kęstučio Maskolaičio vizitas Klaipėdos milicijos laikinojo sulaikymo izoliatoriuje. Jis buvo naudingas - abu sužinojo, kaip galima užsivirti puodelį "čefyro" - labai stiprios arbatos - neturint arbatinuko. Tam reikia sienoje vinimi praurbinti skylutę, įkišti tą vinį, ant jo virvagaliu pakabinti metalinį puodelį ir iš apačios pakaitinti padegtu laikraščiu.

Svarbu - laikraštis turi būti apvyniotas celofaniniu maišeliu, mat taip jis liepsnoja lėčiau ir todėl galima užvirinti vandenį. Yra dar vienas būdas - uždegti į skudurą suvyniotą lašinių gabaliuką. Efektas dar geresnis, tik dūmų bei smarvės daugiau.

Tik būkite geri, nedarykite to namuose. Palaukite, kol atsidursite kameroje. Ten laiko tikrai turėsite. Kaip jo turėjo VE aplankyti Rigerdas, Žydrūnas, Jurijus, Algis, Kazimieras, Vytautas ir Giedrius. Jie net turėdavo galimybę kasdien perskaityti laikraščius nuo pirmo iki paskutinio puslapio ir juos įvertinti. Pavyzdžiui, "Vakarų ekspresą".

"Įdomiausias laikraštis", - rodo nykštį vaikinai. Ką gi, sako - žino. Jau kas kas, o jie turi laiko palyginti", - konstatuoja straipsnio autorius.

Atraskite tam laiko ir jūs. Patikėkite, laikraštį perskaityti nuo pirmos iki paskutinės raidės galima ne tik pakliuvus į laikinojo sulaikymo izoliatorių.