Skonio reikalas: Pietūs vidury gatvės

V. V.

2013-06-07 18:52

Idėja paversti Žvejų gatvę pėsčiųjų promenada bent kol kas visiškai nepasitvirtino. Toks įspūdis susidarė penktadienį užsukus pietų į čia pat ant grindinio įrengtą "Storo katino" lauko kavinę.

Kadangi penktadienį oras šiluma nelepino, speciali šios lauko kavinės konstrukcija buvo išties nebloga užuovėja. Visos sienos padengtos permatoma stora plėvele, tad sulaikė vėją, bet neužstojo vaizdo. O pažiūrėti sėdint vidury Žvejų gatvės tikrai yra į ką. Kad ir paskaičiuoti "kietus" vairuotojus, kuriems negalioja jokie eismo ženklai. Kol vyko pietūs, įžūliai važiuojančių pro "plytą" suskaičiuoti nepakako ir dviejų rankų pirštų. Taigi, kaip buvo ši gatvė skirta automobiliams, o ne pėstiesiems, taip ir liko, nepaisant jokių apribojimų.

Atsiribojus nuo miesto problemų "Storo katino" lauko kavinės viduje viskas atrodė gana jauku. Įkritus į patogų minkštasuolį niekur nesinorėjo skubėti. Pasigedome tik augmenijos, nes kavinės nepuošė nė viena gėlytė, o kartais erzindavo pravažiuojančių automobilių ar motociklų triukšmas.

Atsisėdus po akimirkos priėjo jauna padavėja ir iškart paklausė, gal norėtume pledų. Kadangi pažeme jautėsi vėjo dvelksmas, labai apsidžiaugėme tokiu pasiūlymu.

Gaila, kad padavėja nebuvo prisisegusi lentelės su vardu, nes jos aptarnavimas buvo iš ties nepriekaištingas. Viskas vyko laiku, jautėme rūpestį, kad pietūs būtų komfortiški, bendravo šiltai, neįkyriai. Žodžiu - 5 šaukštai.

Penktadienį pietums buvo siūloma burokėlių sriuba ir pasirinktinai liežuvio užkepėlė arba kiniška vištiena. Pasirinkau pastarąjį variantą.

Prieš atnešant sriubą ant stalo buvo patiektas grafinas vandens su citrina. Sriuba jau vizualiai atrodė verta 5 šaukštų, nors tai - elementariausi barščiai su pupelėmis, tačiau ne tik atrodė patraukliai, bet ir skonis buvo nepriekaištintgas, o šalia padėta bandelė ir atskiras dubenėlis su žolelėmis pagardintu sviestu dar labiau sustiprino malonumą.

Kartu su pietų draugais nusprendėme, kad sriuba verta aukščiausio įvertinimo. Tačiau kai ant stalo atkeliavo antras patiekalas, entuziazmas šiek tiek atslūgo. Porcija nedidelė, nors po sočios sriubos tai - menka bėda. Kur kas blogiau tai, kad padavėja neperspėjo, jog tai - be proto aštri vištiena. Tuo tarpu kartu su ja patiekti ryžiai - visiškai be skonio. Viską kartu sumaišius buvo visai skanu, tačiau burna degte degė. Laimei, turėjome vandens. Nors tokiu atveju, matyt, išgelbėtų nebent pienas.

Laimei, aštrumo pojūtis burnoje praėjo gana greitai - kai pakilome nuo stalo, pieno nebesinorėjo. O grįžus į darbą teko džiaugtis, kad skrandis nesupyko dėl tokių netikėtų eksperimentų, atvirkščiai - po pietų jaučiausi neapsunkęs.

Kai padavėjai užsiminėme, kad antrasis patiekalas kiek per aštrus, ji pripažino, kad virėjai apie tai jos neperspėjo. Taigi šioks toks minusas virėjams. Visiškai tikiu, kad yra žmonių, kurie netoleruoja aštraus maisto, tad jiems tokie pietūs būtų nepatikę. Laimei, aš ne iš tokių.

Prieš atnešant sąskaitą padavėja dar maloniai pasiteiravo, gal norėtume kavos ar arbatos. Nors ir nenorėjome, bet dar kartą mintyse uždėjome jai pliusiuką ir už tokį malonų aptarnavimą mielai jai palikome "arbatos".

Pietūs kainavo 14 litų.

Konstatuojame: antrasis patiekalas kiek "sugadino markę", beje, kitas variantas - liežuvio užkepėlė - irgi neatrodė stulbinamai: nedideliame dubenėlyje prikrauta daug bulvių košės ir liežuvio gabalėliai, užkepti su sūriu. Abu antrieji patiekalai - be jokių salotų, o juk vasaros pradžia, organizmai dar nusilpę, tad vitaminai klientams nepakenktų.