Skonio reikalas: Pavyzdinės bulvių košės buveinė

V. V.

2013-07-29 00:01

Visiems būna dienų, kai žarna žarną ryja. Šiandien toks jausmas mane nugynė į netoli Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto esančią "Pipitos" piceriją, įsikūrusią S. Nėries gatvėje.

Kadangi alkio jausmas buvo nevaldomas, iškart lėkiau į vidų prie kreida nurašytos lentos ir pradėjau naršyti akimis dienos pietų meniu. Šitaip ryžtingai elgiausi ne vien audringų emocijų vedamas, bet ir dėl to, kad iš lauke esančių trijų staliukų nebuvo užimtas nė vienas. Todėl tikimybė taip ir pralinguoti po šlamančiomis liepomis buvo visai reali.

Išklausiau čigoniško kepsnio charakteristikos, bet ji nenukreipė mano minčių nuo to, ką galėjau įsivaizduoti perskaitęs pavadinimą. Pasirinkau grybų sriubos ir kiaulienos pūkučių kompleksą. Visgi buvo įdomu, kaip tuos "pūkus" pavyks išgauti šiai picerijai. Dar prie komplekso gavau nemokamo spanguolių kompoto. Nemokamo. Kam gali nepatikti gauti ko nors nemokamai? Verta pažymėti, kad gėrimo skonis buvo toks, už kurį tikrai mokėčiau.

Staliukai lauke buvo ne masyvūs, o pintos kėdės labai patogios. Tokios patogios, kad jose būtų galima numigti ir pokaičio miego apsigobiant pledu. Tačiau tik tada, jei būtų pašalintos dvi kliūtys: iš vienos pusės pro langą taip nebetarškėtų indai, o iš kitos - nebetratėtų akmenimis grįsta gatve skriejantys automobiliai. Taigi, numigti, kaip ir pailsėti nuo šurmulio, praktiškai neįmanoma. Kartkartėmis iš kavinės vidaus atsklisdavo radijo stočių nuotrupos, kurios ausiai buvo malonesnės.

Grybų sriuba buvo gilokame inde - reikėjo šiek tiek ištempti kaklą, kad pamatyčiau, kiek gi jos ten iš tikrųjų tyvuliuoja. Be grybų, dar buvo nugrimzdusių morkų ir bulvių. Prie sriubos patiekta stora riekė duonos. Jau pažiūrėjęs į duoną supratau, kad ji bus ypatinga ir sukelianti dviprasmius jausmus: tokios konsistencijos, kuri veliasi apie dantis ir galėtų būti naudojama kaip vaikiškas modelinas. Pati sriuba gal ir skani, bet be duonos ir išžvejotų grybų, kurių ir taip buvo mažuma, neberadau nieko, ką dar galėčiau valgyti.

Taip pasielgdamas turėjau luktelti antrojo patiekalo. Maniau, kad štai dabar jau jis, tik nukeltas nuo keptuvės, garuos tiesiai man į veidą, ir kąsnelius rafinuotai aušinsiu vėjyje. Deja, pūkučiai jau buvo šiek tiek atvėsę, o ir perpjovus pusiau savo "dvasios" neišleido. Kiauliena buvo sultinga, bet duona, aplipusi apie mėsos kamuoliuką, tikrai neturėjo pasižymėti tokiomis perdėtomis savybėmis. Duona atrodė kaip kempinė, negailestingai susiurbianti viską, kas pasitaiko jos kelyje. Blogiau už tai buvo tik tai, kad baltasis padažas nepaslėpė duonos gabalėlių, kurie buvo apdegę ir tikrai turėjo anglies prieskonį.

Prie bulvių košės kaip ir negaliu prikibti: puiku - daugiau (šioje vietoje daugiau ir reiškia daugiau: dviem pūkučiams tiek mažoka.) tokių košių žmonėms! Tiesiog košės ir žaidimų, nes duonos jau pakako!

Dėmesio! Buvau sužavėtas. Pagaliau atradau vietą, kur salotas ruošia iš morkų ir konservuotų kukurūzų. Tokioms salotoms daugiau nieko ir nereikia, jos pačios savyje talpina vienas kitą papildančius skonius. Morkos buvo šviežios, traškios. Tokie buvo ir kopūstai. Vertinu tai, kai yra naudojamos ekologiškos ar šeimininkų su meile šiltnamyje augintos daržovės. Tačiau agurkai buvo per ilgai lepinami tokiame šiltnamyje ir jų žievė jau buvo kietoka, kaip ir didelės sėklos.

Jausmą, kad manyje būta maisto, pajutau. Pripratęs prie greito aptarnavimo (t. y. laukimo ne ilgiau kaip tris minutes) šįkart turėjau palaukti beveik dešimt minučių. Ką veikti tas dešimt minučių? Akimis bandyti uždegti ant stalo padėtą žvakę arba gėrėtis Klaipėdos universiteto stogais, nes visa kita buvo uždengta plastmasiniais kavinės skydais.