Pietauti per liūtį lauke įmanoma

"Vakarų ekspreso" inf.

2013-07-01 21:00

Kadangi šiandien artėjant pietų metui dangus nieko gero nežadėjo, o oro temperatūra labiau priminė rudenį, sąmoningai ieškojome geresnės užuovėjos.

Lauko kavinių, kurios, saugodamos klientus nuo vėjuotų pajūrio orų, apsitveria stikline permatoma tvora, Klaipėdoje yra ne viena. Žinoma, tuomet pojūtis, kad pietauji lauko kavinėje, gerokai sumažėja - tai lyg medaus laižymas per stiklą, ypač jei kavine aptverta ne tvora, o visa siena. Visgi lietuvišką vasarą gana dažnai tokios kavinės pranašesnės už tas, kurios tik pasistato porą stalų ant šaligatvio ir pridengia juos reklaminiais skėčiais.

Senamiestyje esančio baro "Senoji Hansa" lauko terasą klientai, matyt, labiausiai įvertina esant vėsesniam orui, nes sėdint joje jautiesi tarsi stikliniame bunkeryje. Štai ir šiandien, kai daugelis lauko kavinių buvo tuštut tuštutėlės, šioje pietaujančių buvo nemažai.

Lauko kavinės interjeras - apgalvotas. Nors dominuoja mediniai masyvūs suolai ir stalai, jie neatrodo pigiai, o svarbiausia - švarūs ir estetiški. Norintieji pasėdėti minkščiau gali rinktis pintas kėdes su pagalvėlėmis, tiesa, šios jau gerokai išsėdėtos, tad minkštomis jas vargiai begalima vadinti.

Palubėje prikabinta ir ventiliatorių, ir kažkokių įrenginių, panašių į šildančias lempas. Šiandien beveik norėjosi, kad tos lempos šildytų, bet padavėja, matyt, taupumo sumetimais, pasiūlė prisidengti pledais. Kadangi vėjas per stiklines sienas ir aklinai uždengtą stogą neprapučia, tikrai nesušalome, tačiau tokioje uždaroje patalpoje yra vienas minusas - visą laiką, kol pietavome, teko kvėpuoti cigarečių dūmais, nes lauko kavinėse rūkyti nedraudžiama, tad dūmą pešė kas tik netingėjo.

Į akį krito neįprasta padavėjų apranga - šiek tiek imituojanti senovinį apdarą. Vaizdas gal ir neblogas, bet bent jau mus aptarnavusios padavėjos drabužis galėtų būti dažniau skalbiamas.

Dienos pasiūlymas nuskambėjo labai šiltai - trinta moliūgų sriuba ir kiaulienos suktinukai su grybų padažu (12 Lt). Arba litu pigiau, jei vietoje suktinukų renkiesi cukinijas, įdarytas faršu. Nusprendėm paišlaidauti.

Moliūgų sriuba su permirkusiais batono gabaliukais sušildė kaip mat. Skonis tobulas - nepašykštėta prieskonių, akivaizdžiai dominavo moliūgas, o ne bulvės, kaip kartais pasitaiko. Dedant pirmą šaukštą į burną kaip iš kiauro dangaus pasipylė tokia liūtis, kad net susikalbėti buvo nebeįmanoma. Tuomet dar kartą pasidžiaugėme, kad nepatingėjome paieškoti lauko kavinės, tinkančios tokiam orui, o karšta, rudeniu kvepianti sriuba aplinkui žliaugiant lietui darėsi dar gardesnė.

Antro patiekalo "vinis" buvo nuostabaus skonio tirštas grybų padažas, maloniai gomurį nuteikė ir šviežių daržovių salotos, pagardintos saldžiarūgščiu padažu. Tačiau pats suktinukas buvo kietokas, o bulvių košė - beskonė ir vandeninga. Visgi virėjos sumanumą paslėpti trūkumus po gardžiu padažu įvertinau, nes bendras patiekalo skonis atrodė puikus.

Pakšt, pakšt - galų gale neatlaikė stogo plyšiai, ir lašai pradėjo teškenti tai ant vieno stalo, tai ant kito. Laimei, mes pietus baigėme, ir vienas kitas ant galvos nukritęs lašas tikrai nuotaikos nesugadino. Kaip ir atnešta sąskaita. Už 12 litų pietūs tikrai puikūs - ir gardu, ir sotu, ir visiškai atitiko šiandieninį rudeniu pakvipusį orą.