Libaniečių virtuvė: negi jie tiek mažai valgo?

"Vakarų ekspreso" inf.

2014-07-05 10:01

Retas atvejis, kad šalia jau įprastų akiai ir skrandžiui itališkos ar kiniškos virtuvės, Klaipėdoje būtų galima paragauti dar kitų šalių patiekalų. Todėl M. Mažvydo alėjoje jau kuris laikas veikiantys libaniečių virtuvės namai atrodo puikus būdas toli neiškeliant kojos pakeliauti po pasaulį.

Į pasą nežiūrėjau, bet įtariu, kad maistą šioje įstaigoje ruošia tikras libanietis. Įdomu ir tai, kad viskas daroma čia pat, salėje, - jis pats pilsto sriubą, čirškina užsakytus patiekalus.

Išskirtinės ir padavėjos - dvi geltonkasės gražuolės lietuvaitės nepaliauja šypsotis kiekvienam atėjusiam papietauti. Itin šiltas ir malonus bendravimas su klientais šildo labiau nei karšta sriuba lietingą dieną.

Įspūdį, kad esame kaip Libane, turėtų pastiprinti ant sienų ir lubų prikabinti margi rytietiški kilimai bei iš kolonėlių sklindančios rytietiškos dainos. "Habibi, habibi..." - švelniai į ausį murkė nežinomas atlikėjas, kol bandėme susipažinti su dienos meniu.

"Fater pare", "Falafel", - ko gero daugeliui lietuvių tokie patiekalų pavadinimai nieko nesako, tad šalia aiškia lietuviška kalba paaiškinta, kad užsisakęs pirmą patiekalą gausi džiūvėsėliuose apvoliotų grybų (8 Lt), o antrą - iš avinžirnių keptų paplotėlių su sezamo sėklomis (10 Lt). Taip pat galima valgyti vištienos arba maltos jautienos vėrinukus su kruopomis ir salotomis (8 Lt), tik salotas (8 Lt), arba tik kruopas su garnyru (5 Lt).

Atėjusi pasiteirauti, ką valgysime, padavėja atnešė ir dvi stiklines. Didesnėje - vanduo su citrina, o mažytėje - šlakelis karštos saldžios arbatos. Matyt, Libane taip priimta - gurkšnoti arbatą prieš valgį, o ne po jo. Nesiginčijome ir gurkšnojome viską iš eilės.

Kaipmat ant stalo garavo ir sriuba. Gerai, kad padavėja perspėjo, jog tai - daržovių sriuba, nes lietuviški skonio receptoriai jautė tik gausybę rytietiškų prieskonių. Skonis neįprastas, bet malonus. Šalia sriubos patiektas keptas paplotėlis su juodomis sezamo sėklomis man ne itin patiko. Skonis toks tarsi valgytum šiek tiek pašildytą miltų ir vandens mišinį. Bet jei tokia yra libaniečių virtuvės duona, ją reikia gerbti.

"Falafeliai" - keturi gana mažyčiai apskrudinti kukuliukai, paguldyti ant mėlynojo kopūsto atraižų ir papuošti keliais ridikėlių griežinėliais. Atskirame indelyje įpilta keistoko skonio rūgštoko padažo, spėju, kad gamintas iš jogurto arba kažko panašaus į kefyrą. Natiurmortas gal ir neblogas, bet porcija labai jau vaikiška.

"Negi jie tiek mažai valgo?" - nusistebėjo į lygiai keturis apkeptus pievagrybius savo lėkštėje žiūrintis pietų kolega.

Taigi beliko įsivaizduoti, kad esame maisto degustacijos vakarėlyje, kur įprastos mažos porcijos. Tikrai nežinau, kokiomis porcijomis valgo libaniečiai, bet šios maitinimo įstaigos virėjas, matyt, laikosi sveikuoliškos nuostatos, kad nuo pietų stalo reikia pakilti, kai dar tebejauti alkį. Esą sotumo jausmas ateina po 20 minučių.

Deja, nei po tiek laiko, nei po valandos to jausmo taip ir nesulaukiau. Tačiau negalėjau ir tvirtinti, jog esu alkanas. Sakykim taip - lengvumo jausmas yra geras palydovas.

Ar buvo labai skanu? Greičiau - įdomu. Sumokėjau 13 litų. Nei daug, nei mažai, vertinant tai, kad tai buvo tikrai išskirtiniai pietūs, ypač malonus aptarnavimas ir galimybė įsivaizduoti, kad atostogauju Libane.