Azijos virtuvė su provincijos prieskoniu

V.V.

2014-08-28 12:01

Tai, jog prieš suteikiant bet kuriai įstaigai pavadinimą verta ilgai ir atsakingai pagalvoti - aišku kaip dukart du.

Štai restorano pavadinimas pretenzingai rėkia, jog pretenduoja į 5 žvaigždutes, bet skirti daugiau nei 3 šaukštus kažkodėl ranka nekyla. Tiesa, vidinis restorano "Stars" kiemelis tikrai jaukus, tad šiltą ir jaukią popietę mielai čia pasėdėčiau. Bet vakar, kaip tik tuo metu, kai užsukome pietų į šį restoraną, lauko kiemelyje mus pasitiko šlapiu skuduru mojuojanti valytoja. Nors ji ir maloniai šypsojosi, bet terasa buvo išplauta šlapiuoju būdu, tad baimindamiesi, jog eidami iki stalelio nepaslystume, pasirinkome pietus viduje.

O, dangau, ko tik čia nėra. Nuo plastmasinių vynuogių ir paveikslų iš vyno kamščių bei atlasinių juostelių iki rusiškų laikraščių iškarpas imituojančių tapetų. Visa tai kažkodėl priminė kokio nors bažnytkaimio prabangų restoraną. Provincialumo pojūtį dar labiau sustiprino pakankamai garsiai sklindanti populiarių pasaulinių šlagerių instrumentinė muzika. Pradėjau žiovauti iš nuobodulio.

Matyt, kad nepažadintų praktiškai ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų vakarykščių pietautojų padavėjos vaikščiojo taip tyliai, kad netikėtai vienai, vilkinčiai juodus drabužius, išnirus iš už nugaros net krūptelėjau.

Kiek neįprasta tai, kad tokioje aplinkoje dienos pietums siūlomi Azijos virtuvės patiekalai. Miso sriuba (4 Lt), užkepti sušiai "Philadelphia" (11 Lt) bei kiaulienos kepsnys "Tonkatsu" (14 Lt). Toks buvo vakarykštis pasirinkimas.

Nedrąsios padavėjos paklausėme, kas per velnias ta "Miso" sriuba?

"Iš dumblių", - atsakė ir dar pridūrė, kad ten yra ir "Miso" sultinio.

Tačiau internete rašoma, kad "Miso" - tai tradicinė japoniška sriuba, gaminama iš sultinio (dashi) ir fermentuotos sojų pupelių pastos miso. Priklausomai nuo metų laiko arba regiono ypatumų, taip pat ir asmeninio skonio, į ją papildomai dedami tofu gabaliukai, daržovės, jūržolės, grybai ir kita".

Sriubos kvapas ir vaizdas apetito nekėlė, bet skoniu skųstis negalėjome. Visgi tofu (bent jau taip spėju) gabaliukai sriuboje man nepatiko. Burnoje vėlėsi ir didžiuliai gabalai kažkokių lapų. Gal dumblių? Bet juk padavėja perspėjo.

Užkepti sušiai iš pirmo žvilgsnio priminė užkeptą karbonadą, ant kurio kaimo virėjos užraito storą majonezo ir kečupo sluoksnį bei gerai pakaitina riebalais aptukusioje orkaitėje.

Žinoma, tai, kad šilti - pietų metu pranašumas. Viduje maloniai tirpo "Philadelphia" sūrelis - štai iš kur nejaponiškas sušio pavadinimas. Pagardinus sojos padažu bei vasabio krienais bei prikandant marinuotų imbiero gabaliukų mėgavausi šiuo patiekalu su malonumu. Asociacijos su karbonadu kaipmat išgaravo.

Mažiausiai, kas pietų metu mane nudžiugino, - tai sklidina stiklinė vandens su didžiule sauja ledukų, arba greičiau - stiklinė ledukų su sauja vandens. Kai lauke pučia žvarbokas vėjas - toks gėrimas kaip tik? Beje, vanduo be citrinos, kaip ir buvo galima tikėtis - prekybos centruose juk šitaip žvėriškai išaugo šių vaisių kainos.

Praktiškai vienintelis dalykas, kas priminė, jog pietaujame restorane, - ištemptas patiekalų laukimas.