Visi išėjo (ko gero) į karą

Jautresnių nervų žmonės nemato prasmės gyventi, kurti, nes valdžiažmogiai taip įsijautė į karo propagandą, kad niekam nesinori nei Lietuvos televizijos, nei radijo. Speciali knyga parašyta, kaip elgtis karo metu. Svarbiausia, ten nurodyta, kad važiuojant į kaimą reikia pasiimti 12 litrų vandens, bet niekam nepatarta, o pas ką į tą kaimą važiuoti. Kas ten mūsų laukia? Kur tas kaimas? Perverčiau knygelę ir pagailo sugadinto popieriaus.

Valdžiai karo propaganda, matyt, naudinga, stresinėje situacijoje atsidūrusius žmones galima kvailinti iki begalybės.

Taigi, norėjosi šventės, tikros Vasario 16-osios, dvasios komforto, o ne klasių kovos ir parako kvapo. Bičiulė pakvietė į Klaipėdos universiteto šventinį renginį, tikėjausi akademinės išminties, oraus šventimo, todėl su malonumu sutikau. Gražiai nuskambėjo Lietuvos himnas, aplink garbi publika, energingas prelegentas - jaunas mokslų daktaras.

Paskaita lyg ir buvo apie šaulius, bet beveik viskas buvo apie karą, nei laisvės, nei nepriklausomybės, nei emigrantų Ispanijos plantacijose. Vieną akimirką jau norėjosi to jauno žmogaus paklausti: ar jis žino, kas yra karas? Aš nenoriu karo per šventes, kol dar galiu džiaugtis taika. Taip ir nesupratau, kodėl mes verkiame, kai reikia džiaugtis? Žuvusius už laisvę reikia prisiminti, bet ne džiūgauti, kad yra didelis karo debesis virš mūsų. Man susidarė įspūdis, kad tai, ko gero, paskutinė taikos diena, tik trūko plakato ant sienos, jog po minėjimo išeisime visi į frontą.

Apie frontą rašau todėl, kad pasibaigus minėjimui viena mergina - gal studentė, gal jauna dėstytoja - taip garsiai pajuokavo: "Renginys baigėsi, dabar - visi į frontą!" Pranešimas, objektyvumo dėlei reikia pasakyti, turtingas istoriniais faktais, sklandus, jis labai tinkamas išleidžiant karius į frontą, švenčiant pergalę kare, minint karo pabaigos metines, o ne susirinkusiems švęsti valstybės dienos, tegul simbolinės, bet džiugios.

Nesišaukime karo, saugokime taiką visais įmanomais būdais, saugokime kiekvieną gyvybę, saugokime ramybę, kad žmonės gyventų su viltimi, neveskime žmonių į neviltį ir nebūtį. Prasidėjusi karo propaganda tapo mados reikalu, nors karo propaganda draudžiama įstatymais. Ne tokiais būdais piliečiai rengiami galimai negandai.

Tad man atrodo, kad Vasario 16-oji yra šventė, o ne valstybės apraudojimo diena. Susivokime, kada reikia liūdėti, kada reikia, tvirtai atsistojus, pasauliui ištarti: "Mes švenčiame!", parodyti visiems, kad mūsų "neišrovė", kad mūsų "neišskynė".

Oriai švęsti turime išmokti visi, gaila, kad to dar nemokame.