Vėlinių kultūra

Vėlinių kultūra

Tebegyvename Vėlinių nuotaikomis. Daugelis bent trumpam nutraukėme kasdienybės maratoną ir būrėmės šeimomis, giminėmis. Kai kas jau turi daugiametes tradicijas: aplankę artimųjų kapus traukti į tėviškę, kurioje, deja, nei mama, nei tėtis nebelaukia, nes jau iškeliavę amžinybėn. Bet tėviškėje prie namo pastatytas tėvo drožtas kryžius, jo rankomis ir pastangomis raustas šulinys. Viskas čia taip sava. Tik štai - niekam nebeparanku toje tėviškėje gyventi. Juk darbai, draugai, savos šeimos miestuose. Ne tik Lietuvos. Bet toji tėviškė taip reikalinga. Ir visa giminė ieško būdų, kaip ją išlaikyti. Kad štai lapkričio pirmosiomis dienomis galėtų susirinkti drauge pabūti. Tėvelius, senelius prisiminti, mintimis ar malda jiems padėkoti. Žinoma, tėviškėje renkamasi ir kitomis progomis. Bet ne taip gausiai, kaip per Vėlines. Kai atžalos ir iš airijų, amerikų suvažiuoja. Ir Vėlinės tampa skaidria susikaupimo švente.

Įvairiai žmonės tas Vėlines traktuoja. Kai kam jos tampa vėlgi pranašumo prieš kažką ir nežinia vardan ko demonstracija: aš pastatysiu daugiau žvakių nei ant gretimų kapų, aš atvilksiu daugiau gėlių nei kaimynai. Vaje, vaje, kokia tuštybė. Ir dažniausiai tas "daugiau" tarsi kompensacija už tai, kad po kauburėliais besilsintiems tėvams, broliams, seserims nerasta laiko gyviems esant. Arba su jais rietasi iki pamėlynavimo ar ir net po teismus tąsytasi... Įvairiai juk tie gyvenimai klostosi. Ir degamų žvakelių ar guldomų puokščių skaičiumi juk jau nieko nebeatitaisysi. Ir kažin, ar tai nuramins sąžinę.

Lietuvoje dabar yra apie 2 000 kapinių. Susibūrusios Lapkričio 2-osios draugijos nariai ėmėsi kilnaus ir tauraus tikslo: suregistruoti žmones, kur jie yra atgulę amžinam poilsiui. Pasak jų, tai jau seniai turėjo būti padaryta, kaip esti Skandinavijos kraštuose, Vokietijoje. O štai Lietuvoje nėra net institucijos, kuri rūpintųsi kapinių priežiūros reikalais.

Draugija savo veiklą pradėjo nuo mažųjų kapinaičių, kuriose vis dar yra močiučių, prižiūrinčių ne tik savo artimųjų, bet ir jau nebeprižiūrimus kapus, nes tiesiog nebėra kam. Jau ir papuvę kryžiai nuvirtę, jau ir pavardės lentelėse išdilusios.

Mažose kapinaitėse žmonės dar žino, kas po kuriuo kauburėliu ilsisi... O štai didžiosiose kapinėse, kaip ir daugiabučiuose, greta tavo artimųjų esančių kapų kaimynystė nė kiek neįdomi. Retas kas ir greta apleistą kapą tepatvarko... O tai ir būtų pati didžiausia Vėlinių kultūros apraiška.

GRAŽINA [email protected]