Užkrato zonoje (IX)

Tęsinys. Pradžia kovo 24 d.

Panašių užduočių ryte po tarnybos būdavo nemažai. Kelis kartus su A. Butavičium teko vykti tarnybiniais reikalais į rajono centrą - tai į vykdomąjį komitetą, tai į zonos koordinacinį štabą, tai į milicijos skyrių. Miegui laiko likdavo visiškai mažai. Jei ir būdavo laisvesnė valandėlė, tai sunku būdavo užmigti, kai klasėje šurmuliuodavo kursantai.

Kažkurį rytą, ką tik grįžus iš tarnybos, budėtojas pranešė, kad esu skubiai kviečiamas į štabą. Jame, be J. Trimako ir A. Butavičiaus, buvo dar zonos koordinacinio štabo viršininkas majoras. Prisistačiau.

- Iš kur jūs? - tarytum kažką pasitikslindamas manęs paklausė majoras.

- Iš sargybos, ką tik baigė tarnybą mano pamaina, - atsakiau.

- Ką jūs darot?! Ar suprantat, ką jūs darot?! - pabrėždamas kiekvieną žodį su neslepiamu pykčiu kreipėsi majoras į pulkininkus A. Butavičių ir J. Trimaką.

- Juk jūs žudote žmogų! Kiti atsiveža papildomai po 2-3 laisvus karininkus, o jūs vienam suverčiat dvi pareigybes. Nedelsiant atleiskit jį iš būrio vado pareigų arba aš tuoj pat skambinu į Maskvą ministrui!

- Draugas majore, nereikia! Nuo šiol jis dirbs tik kaip dalinio vado pavaduotojas, - užtikrino J. Trimakas.

Majoras pulkininkų adresu metė dar keletą nepasitenkinimo replikų ir aiškiai susinervinęs išėjo. A. Butavičius mostelėjo atgalia ranka užsidariusių durų link:

- Petrai, kaip dirbai, dirbk ir toliau! - pareiškė nepatenkintas, kad viskas įvyko man esant.

A. Butavičius griežtai kontroliavo, kad kiekvieną dieną būtų išleidžiamas sienlaikraštis "Kovos lapelis". Tik atvykus, sudariau redkolegiją, instruktavau, tikėjau, kad ji dirbs normaliai ir jokių problemų nekils. Apsirikau. Pradžioje be didelių sunkumų išėjo vienas kitas "Kovos lapelis", o paskui reikalai pradėjo strigti. Kursantai, redkolegijos narių prašomi atsisakė bendradarbiauti, o ir pastariesiems pabodo rašyti. Teko įsikišti, prikalbinti vieną kitą kursantą parašyti. Bet kuo toliau, tuo sunkiau sekėsi. Niekas po 12 valandų budėjimo, ypač naktinio, nenorėjo rašyti. Juolab, kad nelabai buvo ir apie ką.

Ėmiausi to darbo pats. Padėtį žinojau gerai, tai išsikvietęs kursantą siūlydavau parašyti kokią nors žinutę, bet jam prieštaraujant (o kad taip bus, žinojau iš anksto), pasiūlydavau už jį parašyti, o jis ateis už pusvalandžio pasirašyti. Taip ir išsprendžiau problemą - ir avis sveika, ir vilkas sotus. Kabėdavo "Kovos lapelis" matomiausioje vietoje, tad praeinantieji pro šalį vienas kitas užmesdavo akį iš neturėjimo ką veikti ar patenkindavo savo smalsumą.

Tik balandžio 1-osios proga prie išleisto "Kovos lapelio" būriavosi daugiau kursantų. Mat nutariau pajuokauti. Herojais išsirinkau du draugus, berods, iš Jaroslavlio srities. Jie kaip tik tą naktį buvo sargyboje. Juos įspėjau, apie ką bus parašyta, ir paprašiau tai patvirtinti, jei kas klausinės. Mano nuomone, herojai buvo tinkami. Vienas stambus, aukštas, apie 190 cm ūgio, kitas - liesas, mažiukas, apie 160 cm ūgio. Siužetą sugalvojau tokį. Budėjimo metu, apie antrą valanda nakties, mažasis pastebėjo, lyg kažkas įslinko pro praviras daržinės duris. Šis nuėjo patikrinti. Didysis išgirdo trumpą šūktelėjimą ir viskas nutilo. Supratęs, kad kažkas negerai, pats nuėjo pasižiūrėti. Ant jo iš tamsos šoko žmogus. Susigrūmė. Didysis, panaudojęs kovinius veiksmus, užpuoliką įveikė. Surišęs ir pasišvietęs žiebtuvėliu, pamatė jo amuniciją: radijo stotį, ginklus. Iškvietė rajoninę miliciją, pridavė suimtąjį. Pasirodo, kad tai buvo diversantas.

Pokštas pavyko, net karininkai klausinėjo, ar tikrai taip buvo. Patvirtindavau, tik vėliau visa tiesa paaiškėjo. Pradžioje niekam nė į galvą neatėjo, kad tai tik balandžio pirmosios pokštas.

Bus daugiau