Užkrato zonoje (III)

Įvyko trumpas karininkų gamybinis pasitarimas, kuriame dalyvavo ir mokyklos viršininkas pulkininkas J. Trimakas. Jo metu buvome supažindinti su bendra tvarka, tarnybos uždaviniais ir tikslais. Pasitarimui baigiantis pulkininkas A. Butavičius pareiškė, kad man, kaip jo pavaduotojui politiniam-auklėjamajam darbui, krūvis bus nedidelis, todėl teks padirbėti ir kaip būrio vadui, t. y. išstatyti sargybą saugojamuose kaimuose, juos kontroliuoti ir keisti. Džiaugsmo maža, bet vado įsakymas lieka įsakymu ir jį reikia tik vykdyti.

Su savo būrio kursantais įsikūrėme antrame aukšte skirtoje klasėje. Įprastos geležinės lovos, spintelės pirmo būtinumo asmeniniams daiktams. Koridoriuje pakabinta ypatingos paskirties milicijos apranga: žieminis "bušlatas", vatinės kelnės ir kerziniai batai - tai tarnybai. Pirmojo aukšto koridoriuje - kriauklės praustis. Galėjome naudotis visomis patalpomis, kurios buvo mokykloje, t. y. klasėmis, mokytojų kambariu, didelėmis aktų ir sporto salėmis. Lauke, mokyklos kairėje, stūksojo nedidelis ūkinis pastatas, kuriame buvo įsikūrusios remonto dirbtuvės, o jo nemažame kieme stovėjo mums priskirti "viliukai" ir "uazikas". Dešinėje sumontuota didelė brezentinė palapinė, kurioje buvo dezaktyvuojami sargybiniai, grįžę iš postų su žalsvais OZK ("Obščevojskovoj zaščitnyj kostium" - kariniai apsauginiai kostiumai). Tiesa, mums jų nereikėjo, kadangi į tarnybą ėjome žiemą, visiškai kita apranga.

Grįžę iš budėjimo eidavom į beveik šaltą pirtį ir drungnu, rudu nuo geležies vandeniu, apsiprausdavom. Taip gynėmės nuo radioaktyvių dulkelių. Po to vėl apsirengdavom tarnybai skirta apranga ir eidavom pusryčiauti.

Savo paskutinę, t. y. naktinę pamainą keisdavau anksti ryte. Po pusryčių, grįžę į mokyklą, apsivilkdavom kasdienine uniforma. Kursantai eidavo miegoti iki 13 val., o aš dėl savo užimtumo priguldavau vėliau arba išvis netekdavo pailsėti.

Mūsų dalinys turėjo saugoti 6 kaimus (laikas iš atminties ištrynė jų pavadinimus, prisimenu tik vieną - Krasnoje selo), esančius skirtinguose dviejuose rajonuose, nes taip patogiau pasiekti iš mūsų dislokacijos vietos. Arčiausias kaimas gal už 10-15 km, tolimiausias - apie 50 km. Penkiuose kaimuose išstatydavom sargybą, o pro šeštą dėl didelio užterštumo radioaktyviomis dalelėmis tik pravažiuodavom ir stebėdavom, ar nėra kur įsilaužimo žymių.

Aptarnavom vieną kontrolinį praleidžiamąjį punktą į spygliuotos vielos tvora aptvertą Juodąją zoną (10 km spinduliu aplink Černobylio AE). Į ją retkarčiais su leidimais atvažiuodavo iš iškeltų kolūkių žmonės pasiimti pašarų: šieno, siloso, šiaudų. Iš paliktos technikos nelegaliai išsimontuodavo reikiamų detalių ir paslėpę po pašarais išgabendavo. Nors tai jautėme, bet juk neliepsi išversti visą mašiną šieno, kad tai patikrintum. Pašarais su radioaktyviu užkratu šerdavo galvijus. Nušertus pristatydavo į mėsos kombinatus. Karves melždavo, o pieną... Abejoju, kad pildavo lauk. Gal būt dėl to pieno produktų taip gausiai buvo mūsų virtuvėje. Draudimai popieriuose, o gyvenimas tekėjo sava vaga, nes žmonės nesuprato ir netikėjo pražūtingu radiacijos poveikiu.

Kaimai tušti, mirę. Baisiau kaip po karo. Jo metu kaime, neskaitant tų, kuriuos vokiečiai ištisai sunaikino, būdavo susprogdintas ar sudegintas vienas kitas namas. Kiti likdavo sveiki. Juose gyveno žmonės, augino vaikus, dirbo žemę. Čia baisiau.

Kaimas yra ir jo nėra. Yra žemė, bet jos dirbti negalima. Sodai subrandina vaisius, o jų valgyti nevalia. Miškuose auga grybai, sirpsta uogos, o jų rinkti negalima. Pragaištingos katastrofos pasekmės, naikinančios viska kas gyva ir negyva.

Užkrato zonoje (I)
Užkrato zonoje (II)

Bus daugiau.