Teisybės paieškos geležinkelyje

Traukinys vėlavo, o žmonių buvo daug, susidarė spūstis. Žmona netikėtai paslydo ir nukrito ant kairiojo šono prie pat stoties durų esančio dviračių stovo. Jai atsikėlus susiradome 2-ąjį vagoną. Iš karto nesusigaudėme, kad lūžo kairės rankos riešas, bet ranka staigiai sutino, o vaistų nuo skausmo neturėjome. Traukinyje nebuvo pirmosios pagalbos vaistinėlių.

Nuvažiavome iki Kretingos, čia laukėme dar valandą ir 40 minučių, nes prekinis traukinys buvo užblokavęs geležinkelio ruožą Kretinga-Kūlupėnai. Šiaulius pasiekėme tik 18 val. Šio miesto ligoninės gydytojai suteikė pagalbą, žmonos rankos riešą sugipsavo.

Kodėl tą dieną, kai įvyko nelaimė, perone buvo ledas? Čia yra vaizdo kamera, bet mums sakoma, kad ji nepadarė jokio įrašo. Stoties perone tuo metu nebuvo nei jokių geležinkelio pareigūnų, nei saugos tarnybos.

Grįžęs iš Šiaulių parašiau pareiškimą stoties viršininkui. Atsakymą radau daugiau nei po mėnesio - avarinės būklės Agluonų gatvės laiškų dėžutėje, kuri net nerakinama. O juk solidžios įstaigos laiškai turi būti registruojami ir įteikiami oficialiai.

Atsakyme rašoma, kad keleivis galėjo susižaloti kitur, bet juk mus sūnus atvežė ir gali paliudyti, kad išlipome iš mašinos sveiki, o peronas buvo slidus.

Žmona vis dar skundžiasi sveikatos problemomis, tačiau mums nerodė jokių vaizdo kameros išrašų, o pats jų negaliu gauti. Antrą pareiškimą, prašydamas išduoti vaizdo medžiagos duomenis, parašiau šių metų vasario 27 dieną, bet iki šiol negavau jokio atsakymo. Mes su žmona esame neįgalūs ir tikrai turime teisę reikalauti atlyginti gydymo išlaidas ir sveikatai padarytą žalą.

Manau, kad AB "Lietuvos geležinkeliai" Keleivių vežimo direkcija tyčia vilkina atsakymo pateikimą, kad būtų galima ištrinti vaizdo medžiagą bei meteorologines žinias apie perono plikledį, ar jis tada buvo pabarstytas.