Teismo sprendimas pribloškė dviejų vaikų motiną

Situacija yra tokia, kad po 2,5 metų besitęsiančių teisminių procesų pagaliau išskyriau su vyru. Tačiau suprantu, kad tai yra tik startas naujiems procesams.

Mes turime

-2 mažamečius vaikus 4 ir 5 metų.

-Būsto paskola 220000 LTL (liko išmokėti apie 190000 LTL).

-Butą, kurio vertė pagal įvertinimą yra 129000 LTL.

Apylinkės teismas (civilinės bylos nr. N2-904-889/2013) nusprendė:

-Vaikai gyvena su motina

-Butas atitenka motinos nuosavybėn.

-Paskola yra dalinama 50/50.

-Priteisti vyrui kompensaciją už butą 65000 LTL, kuri turi būti išmokėta per 4 mėnesius.

-Alimentai 1300 LTL.

Buvo paduotas apeliacinis skundas dėl kompensacijos už butą dydžio sumažinimo ir išmokėjimo termino pratęsimo, tačiau skundas buvo atmestas.

Mano atlyginimas yra 3000 LTL į rankas. Mano vyro atlyginimas yra apie 7000 LTL į rankas.

Kaip Jūs matote, netgi atiduodama visas savo pajamas kompensacijai, kompensacijos sumos ir išmokėjimo periodo proporcija prieštarauja visiems protingumo principams ir aš tikrai nesurinksiu tokios sumos per 4 mėnesius. Bankas kredito man neduoda. Aš kaip laiduotoja net neturiu teisės prašyti refinansavimo, bet eisiu prašyti vis tiek, nors jau žinau, kad bankų atsakymas bus neigiamas. Man nesurinkus sumos, vyras turi teisę kreiptis į antstolius, o jie tikrai nepaliks man pakankamai pajamų, kad man ir vaikams būtų užtikrintas tinkamas pragyvenimo lygis. Valstybė man šiuo atveju taip pat nepadės jokiomis kompensacijomis, nes mano pajamos yra pakankamai didelės, o tai, kad jas visas suvalgys antstoliai, niekam nerūpi. Vienintelis kompromisas, kuriam sutinka mano vyras, yra kompensuoti 65000 LTL per alimentus, tačiau kaip aš galiu rizikuoti atsisakyti alimentų artimiausiems 4-5 metams? Tuo labiau, kad butas priklauso bankui ir yra labai didelė tikimybė, kad kai vyras gavus kompensaciją nustos mokėti kreditą. Manau, kad Jums yra žinoma, kad tai yra tikrai neretas atvejis.

Taigi, man lieka vienintelis kelias atgal į teismą su atskiru prašymu atidėti kredito išmokėjimą (nežinau, kiek turiu čia šansų, nes net apeliacinis teismas atmetė mano skundą dėl teismo sprendimo) arba kasacinio skundo pateikimas (advokato tarifas apie 5000 lt, šansų laimėti beveik jokių – todėl net neverta rizikuoti). Šitoje vietoje kyla klausimas, ar teisėja specialiai priima tokius absurdiškus sprendimus, kad aš atgal pas ją sugrįžčiau ir jinai būtų garantuota darbu, o valstybė papildomais žeminiais mokesčiais? Bet nejaugi dar nepakako? Aš per 2,5 metų jau išleidau teismams ir advokatams apie 8000 Lt ir mano vyras panašiai.

Kreditas butui buvo paimtas 30 metų santuokoje ir išmokėti jo trečdalį per 4 mėnesius moteriai, vienai auginančiai 2 mažamečius vaikus, kai pajamos yra 3000 LTL + 1300LTL alimentų, bei be pajamų yra daug išlaidų, kokiu būdu yra įmanoma ir kodėl ta kompensacija neišdalinama per likusius kredito metus??? Aš neatsisakau jos mokėti, bet gi ne tokiom sąlygom. Teismas argumentavo savo sprendimą tuo, kad vyro teisės į gyvenamąjį plotą yra pažeistos, bet kai jis santuokoje išsidirbinėjo, kaip tik galėjo, kai gėrė, kai varydavo mane iš namų, ar nebuvo pažeidžiamos mano teisės? Kodėl už tai niekas neatsako ir nesumoka? Kodėl aš ir mano vaikai turime kentėti dėl to, kad aš nesutikau su mano vyro kiaulišku elgesiu ir padaviau skyrybom?

Aš kiekvieną dieną sąžiningai dirbu, aš neslepiu savo pajamų, moku mokesčius. Kodėl mane už tai reikia nuskriausi ir viską atimti? Aš noriu pagaliau daugiau dėmesio ir finansų skirti savo vaikams. Vienam iš mano vaikų gresia 2 operacijos - viena iš jų yra širdies operacija, kita žandikaulio. Kitas vaikas kitais metais pradės lankyti mokykla. Apie tai aš turiu dabar galvoti. Aš noriu planuoti atostogas, noriu planuoti vaikų gimtadienius, noriu gražiai juos aprengti, noriu duoti jiems tai, ką aš galiu duoti, uždirbdama pakankamai nebloga atlyginimą. O aš esu finansiškai visiškai suvaržyta, turiu taupyti pinigus, galvoti tik apie teismus, išlaidas advokatams ir teismams, bei kaip aš turėčiau išmokėti 65000 LTL per 4 mėnesius ir kas bus, kai aš to nepadarysiu, nes tikrai neturiu tam galimybių.

Manau, kad šiandienai mano situacija tampa eiline. Skyrybų bei vienišų mamų procentas Lietuvoje vis auga, vyrai elgiasi vis laisviau, todėl kad jie turi visas teises. Jie gali elgtis su savo žmonom, kaip jie nori, gali gerti, negrįžti namo, būti neištikimi, smurtauti, ir jie puikiai žino, kad jiems už tai nieko nebus. Dėl skyrybų kalti abu, kreditai - per pusę, alimentai – dažniausiai minimumas, jokių laisvės apribojimų. Su vaikais kada nori, tada matosi, o nenori ir nesimato. Tai yra mano patirtis ir aš dėkoju Dievui, kad aš turiu darbą. O kiek yra moterų, kurios savo vyrų prašymais tampa namų šeimininkėm ir skyrybų momentui neturi nei darbo, nei pajamų, nei stažo, tačiau visi įsipareigojimai yra nepaisant vaikų ir aktualios situacijos yra dalinami per pusę – pagal įstatymus, kurie visiškai prieštarauja realybe ir žmogiškumo bei logiškumo principams.

Aš prašau Jūsų atsiliepti į mano laišką ir patarti, ką man toliau daryti ir kur kreiptis. Ar iš tikrųjų, pasilikusi su 2 mažamečiais vaikais, aš neturiu jokių išskirtinių teisių ir esu traktuojama kaip lygiavertė finansiškai ir morališkai vyrui, kuris dvigubai daugiau uždirba, turi pilną judėjimo laisvę, turi galimybę paimti kreditą būstui ir tikrai žymiai daugiau visų kitų galimybių, nei aš.