Tarp teatro, krikščionybės sampratos ir rinkimų

Ir neapsirikau. Man, teatro meno mylėtojui nuo ketverių metų (nuo tada, kai mama pirmą kartą atvedė į Klaipėdos dramos teatrą), tai tapo įvykiu, o adrenalino tikrai netrūko!

Pirmą kartą gyvenime prie Dramos teatro mačiau statomas apsaugines tvoreles. Pirmą kartą, įeinant į spektaklį, buvau "apčiupinėtas" apsaugos darbuotojo, nors šiemet du kartus skridau į užsienį, o ten oro uosto apsaugos darbuotojams nesukėliau įtarimų.

Taip, teatre publika buvo labai marga: nuo daugybės menininkų, aktorių (sutikau ir buvusią klaipėdietę, aktorę Nelę Savičenko), seimo narių, medikų ir kt. Dar niekuomet spektaklio metu į žiūrovus atsisukę iš abiejų scenos kampų nestebėjo apsaugos darbuotojai (neduok Die), nežymiai krustelėtum, norėdamas pasitaisyti patogiau kėdėje...

Todėl visi žiūrovai sėdėjo (ir tie, kurie sienas "parėmę" stovėjo) kaip kareiviai.

Scenoje - akinamai balta spalva, prabangūs baldai, sėdi chalatu apsivilkęs, ausines užsidėjęs tėvas ir žiūri televizorių.

Sūnus ramiai, neskubėdamas ruošia tėvui eilinę vaistų "porciją", pakviečia tėvą atsistoti, nes reikės gerti vaistus ir eiti. Tuomet ir prasideda... 

Nuvilkus chalatą, ant tėvo baltų marškinių (tėvas stovi nugara į publiką) išryškėja ruda dėmė...pro "pamperso" kraštus pradeda tekėti rudos srutos...

Sūnus puola atseginėti suteptus "pampersus", plauti tėvo sėdmenis, grindis. Atrodytų, viskas gerai: "sutvarkytas" tėvas, galima jį sodinti į vežimėl (apiplautas, uždėti švarūs pampersai) ir vežti prie stalo.

Ir čia, pasigirsta beviltiškai verksmingas tėvo aimanavimas, lyg atsiprašymas už savo bejėgiškumą, savo senatvės negalią, vėl pro pampersus pasirodo rudos dėmės, jos teka šlaunimis...

Sūnus jau rengėsi kostiumą, kažkur turėjo vykti, pasigirdo mobilaus telefono skambutis...ir teko atsisakyti susitikimo. Kaip man ši situacija iki skausmo pažįstama, šeštus metus slaugau Mamą...

Vėl viskas iš naujo: sūnus kantriai atseginėja suterštus "pampersus", plauna ir t.t.

Manau, silpnesnių nervų žiūrovui arba dar nesusidūrusiam su tikrąją slauga matomas vaizdas galėjo šokiruoti...

Mūsų scenose tokių vaizdų dar neteko matyti.

Ir trečią kartą, pamatęs tėvą sėdintį ant akinamo baltumo patalų, vėl "išdažytos" nauja rudos spalvos išskyrų "porcija" (be to, efektui sustiprinti, pats tėvas iš nevilties dar išpila rudą skysti iš indo, stovinčio šalia lovos) lovos, sūnus nebeišlaiko!

Sūnus puola prie Dievo paveikslo su vieninteliu, matyt, klausimu - kodėl?

Po to į sceną išeina vaikai su pilnomis kūprinėmis granatų ir prasideda paveikslo egzekucija.

Ausyse pradeda spengti kažkokios muzikos garsas (viršijamos visos leidžiamos garso normos), po to viskas nurimsta, vaikai išmėtę visas granatas išeina iš scenos...

Prasideda Dievo veido paveikslo pjaustymas ,bjaurojimas. Atsiranda angliškas užrašas: "Tu esi piemenėlis",arba su neryškiu "Ne","Nesi piemenėlis"...

Publikos reakcija buvo teigiama, plojo atsistoję, tiesa, ne visi. Aktoriai taip pat liko patenkinti, kad vis tik yra ir Lietuvoje tolerantiškų žiūrovų.

Kai viena žurnalistė paklausė manęs: "Ar patiko spektaklis"?

Šiuo atveju, šis žodis netiko.Tai buvo dar viena ,prieštaringai vertinama pažintis su kitų pasaulio šalių menininkų darbais.

Apskritai mano požiūris į mėtymą, laužymą, apipylimą skysčiais, "kažkokių", kad ir nepatinkančių meno kūrinių yra neigiama.

Dievui, šioje situacijoje, galima dėkoti už suteiktą galimybę būti kartu su savo brangiausiais žmonėmis - Tėvu ir Motina.

Arba "keikti" jį, kad niekuo nepadeda, nepalengvina tavo ir jų kančių...

O, paskutinės "atrakcijos", kai pirmieji, išeinantys iš spektaklio žiūrovai, buvo apmėtyti kiaušiniais nepatyriau...

Bet,tuomet, kyla natūralus klausimas: kuo tada "krikščioniška"minia,kuri "gėdijo",reikalavo Kultūros pareigūnų pašalinimo,kartu su vienu kunigu giedojo bažnytinias giesmes...ir,lygiai taip pat,kaip spektaklyje tie vaikai,mėtė kiaušinius į teatrą mylinčius žmones...?

Kaip prieš spektaklį sakė viena aktorė,vėl pakvipo "sovietinių laikų raugas".

Kai partiečiai gamyklose suvarydavo darbuotojus į sales, cechus ir viešai privalėjo pasmerkti kur nors Amerikoje ar kitoje kapitalistinėje valstybėje vykstančius įvykius ar veikiančius veikėjus!?

Nors tie "suvaryti" piliečiai ir supratimo neturėjo apie tuos "smerkiamus" dalykus...

Istorija - vėl kartojasi ratu?...

Tai yra subjektyvi nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Už šioje rubrikoje publikuojamas medžiagas atsako autoriai.