Šimtalapio metamorfozės

Dukterėčios dukros 3 metų "jubiliejui" važiavau pirkti šimtalapio pyrago (buvau užsisakiusi). Pirmą kartą šio skanėsto ragavau, kai iš Alytaus Velykų proga atvežė pagamintą senos totorės. Kaip buvo skanu... Paskui toji totorė iškeliavo į Anapilį. Kiek tekdavo ragauti kitų - vis ne tai. O prieš kelias savaites vienoje kavinėje mane pavaišino šimtalapiu. Jis buvo "tai". Susižinojau, kaip susirasti jį kepančią gargždiškę. Šios grynos žemaitės paklausiau, iš ko išmoko tokio meno. Nutirpau sužinojusi, kad jos sesuo nutekėjo už dzūko į Alytų ir kažkokie giminystės ryšiai siejo su ta totore... Ji savo šimtalapio darymo paslaptis žadėjo su savimi išsinešti, bet ėmė ir išmokė tą žemaitukę gaminti. O ši paslapčių "neužspaudė", išmokė ir savo sesę.

Šimtalapius dabar daug kas daro. Bet reti yra "tai". Gal po kokių 100 metų šimtalapiai jau bus vadinami lietuvišku konditerijos paveldu? Juk iš žydų nusigvelbėme cepelinus, iš karaimų baigiame nusisavinti kibinus. Tad susimąsčiau, o kokius patiekalus turime tikrai lietuviškus? Kiaulės kojas, ausis su žirniais taisyti turbūt irgi nuo vokiečių nusižiūrėjome. Kažin, nuo kurios tautos šakočių gamybos idėjas kopijavome? Jau pradedu abejoti ir žemaičių maisto paveldui priskiriama cibulyne.

Rasti atsakymus į iškilusius klausimus paskatino ir kelių skaitytojų smalsumas. Tad ieškojau lietuviško paveldo tyrinėtojo Vincento Sako, iš kurio sužinojau labai įdomių dalykų. Pasirodo, cibulynė irgi ne lietuvių atradimas. Ją sugalvojo Žemaitijos žydai nuo Viekšnių. Šakotis, kaip ir įtariau, kopijuotas nuo vokiečių bamkucheno.

V. Sako įsitikinimu, tikrai galėtume girtis skilandžiais, kindziukais, šaltsriubėmis. Nebūtinai šaltibarščiais. Panašias šaltsriubes daro ir aplinkinės lietuviams tautos, bet lietuviškosios skiriasi sudėtimi. Na, o skilandžiai, kindziukai, kuriuos už beprotiškas kainas perkame prekybos centruose, tėra tik kadaise gamintų parodija.

Kai laukiame svečių, beldžiamės net iki Kintų ar "irkluojame" į Neringą rūkytų ungurių. Iš tokių pastangų V. Sakas tik pasišaipė, nes "nusiperkame keptai rūkytą nuodėgulį".
"Kuršiai ungurį nuvalydavo, nulupdavo, išmetę vidurius visą ungurį įtrindavo ir dar į vidurių ertmę įdėdavo ajero, kadagio uogų, čiobrelių ir druskos mišinio, atgal užtraukdavo odą, apvyniodavo špagatu ir taip laikydavo dvi paras, kad ungurys prakviptų prieskoniais, ir tik po to visą parą šaltai rūkydavo juodalksnio malkomis, pagardindavo čiobrelio dūmeliu, nes joks save gerbiąs kopininkas ar žemininkas žvejas tiek žemai nepultų, kad jo paruoštas ir išrūkytas ungurys lyg kokios būro nupenėtos kiaulės lašiniai kadagiais atsiduotų", - sakė lietuviško paveldo tyrinėtojas.

Kuršiškai rūkytas ungurys ir savaitę net šaldytuve laikytas nepraranda savo skoninių ir aromatinių savybių.

Koks biznierius su rūkytais unguriais taip terliotųsi dėl pirkėjo? Vadinasi, tokio ungurio nėra tekę net uostyti...

Ir kažin kokiomis technologijomis bus iškraipytas totoriškas šimtalapio gamybos menas po šimto metų?

O kokius lietuviškus patiekalus iš kartos į kartą perduoda Jūsų šeimos kulinarės, konditerės? Rašykite, skambinkite. Juk tai, ką gamino Jūsų močiutės, mamos, kažkada bus pripažinta lietuviškos kulinarijos ar konditerijos paveldu.