D. Grybauskaitės dešimtmetis: ko turėtų vengti prezidentės įpėdinis?

Pati D. Grybauskaitė išvengė politologų, žurnalistų ir net aštrių politinių oponentų vertinimų. Padrikų atakų prieš prezidentę būta, kaip ir konstruktyvios kritikos, tačiau bendras fonas jai visą dešimtmetį buvo itin palankus.

Iš dalies tai lėmė pats laikotarpis. Palyginti su valstybei vadovavusiais pirmtakais, D. Grybauskaitei teko ramiausias iš trijų atkurtos Lietuvos dešimtmečių. Svarbiausi geopolitiniai tikslai – narystės NATO ir ES – buvo pasiekti dar penkeri metai prieš jos pirmąją kadenciją.

Nors, reikia pripažinti, Rusijos agresija Ukrainoje jai iškėlė naujų uždavinių, ir su jais, pasijutusi savo stichijoje, sėkmingai tvarkėsi.

Pasaulinės finansų krizės, kurios įkarštyje S. Daukanto aikštės rūmuose D. Grybauskaitė pakeitė Valdą Adamkų, našta gulė to meto dešiniųjų valdžiai ant pečių, o jos finansų specialistės reputacija leido viešai dalyti patarimus. Žmonių gyvenimas gerėjo, o tie, kurie liko nuvilti ar nusivylę, D. Grybauskaitę matė kaip užtarėją ir užjaučiančią valdovę.

Prezidentei teko dirbti su trimis Vyriausybės vadovais, bet tik su Andriumi Kubiliumi jos santykiai buvo šilti, su Algirdu Butkevičiumi jie greitai tapo drungni, o su Sauliumi Skverneliu prilygo šaltajam karui.

Dialogo su kitų valdžių atstovais stoka buvo vienas didesnių D. Grybauskaitės epochos trūkumų. Dėl to bent dalis kaltės krinta pačiai prezidentei – nemažai lėmė ir jos asmeninės charakterio savybės, įsitikinimas savo teisumu, nemokėjimas ar negalėjimas pripažinti klaidų, o neretai ir pagarbos kitiems stoka.

Bandymai Vyriausybių vadovams bei ministrams parodyti jų vietą sukurdavo ir komiškų situacijų bei istorijų apie drebančius vyrus prezidentūros priimamajame ar anglų kalbos egzaminus ministrams. Puikūs siužetai bulvarinei žiniasklaidai, tačiau menkų gebėjimų ministrai vis tiek gaudavo pareigas, taip pat turintieji abejotiną reputaciją.

Griežtas charakteris, kuris tapo svarbiausia D. Grybauskaitės įvaizdžio detale, buvo ir didžiausias jos trūkumas.

Nenuostabu, kad ją pakeisiantis Gitanas Nausėda tiek per rinkimų kampaniją, tiek sakydamas pergalės kalbą S. Daukanto aikštėje vis užsimindavo apie prezidento rūmus ir pažadėjo juos atverti įvairioms visuomenės grupėms.

Lietuvos politikai išsiugdė įprotį su visuomene bendrauti lyg su mažais vaikais, tad tikėkimės, kad kartu su D. Grybauskaite iš prezidentūros jis ims trauktis ir iš kitų valdžios įstaigų.

Kitas darbas, kurio turėtų imtis naujasis šalies vadovas su kitais politiniais lyderiais – atkurti, ar bent pabandyti tai padaryti, pasitikėjimą partijomis. D. Grybauskaitė savo autoritetui stiprinti naudojosi tuo, kad politinės organizacijos neturi visuomenės palaikymo.

Kartu ji siekė ir kito tikslo – silpninti tokius junginius kaip Viktoro Uspaskicho suburta Darbo partija ar Rolando Pakso užauginta „Tvarka ir teisingumas“. Tikslas jai gal ir atrodė kilnus, tačiau rezultatas visiškai priešingas.

Vietoj kelių partinių uždarųjų akcinių bendrovių Lietuva gavo Ramūno Karbauskio koncerną – oligarchinį populistinį darinį, savo išgyvenimą grindžiantį nuožmia kova su visais: teismais, vadinamuoju elitu, verslu, žiniasklaida.

Kovotojo su visais įvaizdis yra nebloga priemonė reitingo taškams kaupti, tačiau tai nėra tikros lyderystės požymis. Valdžios piramidę stačiusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos veikėjai mėgdžiojo D. Grybauskaitės stilių, tik valstiečiai tai darė nepalyginti agresyviau, nuožmiau ir gerokai platesniu frontu, galiausiai S. Skvernelis su R. Karbauskiu kibo į atlapus pačiai D. Grybauskaitei, mėgindami tautai parodyti – žiūrėkite, štai mes, tikrieji kovotojai.

Tačiau per dešimtmetį nutiko taip, kad visuomenė gerokai praaugo ne tik daugelį senųjų politikų, bet iš dalies ir prezidentę D. Grybauskaitę. Valstiečių šoko terapija tik paspartino šiuos procesus.

Pirmajame prezidento rinkimų ture demagogus ir populistus į užribį nustūmę piliečiai atsisveikinimo dovaną įteikė ir išeinančiai prezidentei. Naujajam šalies vadovui telieka pasiimti gerąjį jos palikimą, ištaisyti klaidas ir tęsti darbus.

Tai ir būtų didžiausias D. Grybauskaitės įvertinimas.