Tiesos baimė

Klaipėdos apygardos prokuratūroje šią savaitę priimtas nutarimas, kuriuo prokurorė atmetė mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl smurto skatinimo prieš vaikus.

[CITATA]

Man yra 20 metų. Taip, aš esu pradedantis žurnalistas ir be galo ambicingas, tiesos ieškotojas, klystantis ir vėl ieškantis kelio. Aplinkiniai sako, kad bėgant metams šis entuziazmas praeis. Tačiau o kas, jei ne jaunoji karta gali ką nors pakeisti mūsų valstybėje?

Aš žinau, kad žmonės netenka vilties atsitrenkę į aklo teisingumo sieną ir nebekovoja už tiesą, turinčią tapti viena pagrindinių visos šalies vertybių. Taip yra todėl, nes, Deja, šiuo metu ji tapo teisėsaugininkų tinginystės auka, o ne vertybe.

Į šią sieną atsitrenkiau ir aš. Taip, esu jaunas, daug ko nepatyręs, tačiau savo darbą dirbti moku ir faktus pagrįsti gebu - todėl esu įsitikinęs, kad surinkau pakankamai duomenų, jog drįsčiau net raštą prokuratūrai parašyti dėl nusikaltimo.

„Fotolia“ nuotr.

Apie ką aš čia? Praėjusiais metais, kilus prieš vaikus galimai smurtavusių Kručinskų skandalui, šį tą atradau. Socialinėse medijose egzistuoja toks puslapis „Psichologas Tau”, kurio administratorius nusprendė užminti ant visos mūsų šalies žaizdos. Jis be jokios sąžinės graužaties skelbė įrašus, kuriuose skatina daužyti vaikus. Teisino vaikžudžius ir žmogžudžius, skatindamas skirti jiems mažesnes bausmes. Prisistatė psichologu ir net siūlė internetines konsultacijas už 10 eurų. O sulaukęs mano užklausos apie savo skelbiamą turinį, iškoliojo mane pedofilu ir pareiškė, kad esu kažkokio Lietuvoje veikiančio klano dalis. Ką čia ir bepridursi - pasaulis sukasi ir žmonės kartais mėgina surinkti savo proto ir širdies šukes, tačiau tuo pat metu įsivaizduoja tariamus priešus.

Neįsivaizduoju, kaip aš į jį patekau - į tą klaną. Atrodo, jį demaskavo dar Drąsius Kędys ir šiuo metu kalinti Neringa Venckienė. Tuo metu man dar net nebuvo prasidėjusi paauglystė. Na, bet negi čia suprasi sąmokslo teoriją, kurios autorius pats nežino, ką kalba.

O šių eilučių tikslas nėra skirtas pasiguosti ar atskleisti, kad esu be galo įskaudintas mūsų šalies teisinės sistemos, baudžiančios už per raudoną šviesaforo signalą kirstą perėją, tačiau pamiršusia apsaugoti savo šalies vaikus - tuos, kurie kurs ateities Lietuvą. Ar ta ateitis bus grįsta tokiu smurtu, koks jau grįžta į mūsų šalį šiuo metu, augant beržine koše auklėtiems Nepriklausomybės vaikams? Kaip ateityje šie rykštėmis žalojami vaikai gebės mylėti vienas kitą ir sumažinti įvykdomų smurtinių nusikaltimų skaičių, jei patys vaikystėje bus daužomi, nes jų tėvai „Facebook” perskaitė, kad toks auklėjimo būdas - rekomenduojamas ir net būtinas.

„Fotolia“ nuotr.

Su teisingumo aklumu susidūriau ne pirmą kartą. Kartą nufilmavęs keliuose siautėjančius „drifterius” policijoje sužinojau, kad jie nebus nubausti - pareigūnai patingėjo pasiaiškinti detalesnes įvykio aplinkybės. Įdomu, kuris pirmas užfiksuotas vairuotojas vieną dieną driftindamas tėkšis į medį arba nuskins nekaltą praeivį?

Ir jau metus laiko minu tos pačios Klaipėdos apygardos prokuratūros slenkstį dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, kai pranešiau apie neapykantos nusikaltimą. Šis tyrimas buvo vykdomas po to, kai perėjau devynis pragaro ratus skųsdamas uostamiesčio teismams prokurorų siekį šio tyrimo nė nepradėti, vėliau - nutraukti ir galiausiai sustabdyti. Ir jiems pavyko - po metų, net nustačius vieną iš 21 įtariamųjų (tai bent tyrėjų pasiekimas), tyrimas sustabdytas. Už ką kovoti ir ką ginti - nukentėjusiuosius ar nusikaltėlius? Prokurorai pasirinko savo pusę. Ir aš to nepamiršiu. Ypač, kai nužingsniuosiu į Europos Žmogaus teisių teismą ir papasakosiu apie blogą Lietuvos teisėsaugininkų darbą pasauliui.

Šių eilučių tikslas yra paguosti tuos, kurie užfiksavo akivaizdų nusikaltimą, bet atsitrenkė į aklo teisingumo sieną. Taip, prokurorai bijo tiesos - nepatogios, skaudžios ir be galo trikdančios tautą, kuri vis dar negeba, kaip visas civilizuotas pasaulis, toleruoti įvairių žmonių grupių ir suprasti, kad vaikams meilė skiepijama ne smūgiais į galvą, o išmintimi ir be galo dideliu atsidavimu, emocine gerove bei supratingumu.

Šių eilučių tikslas yra kovoti ir pasiekti be galo didelę pergalę prieš prokurorų tiesos baimę. Akivaizdu, kad ne visiems mūsų teisėsaugininkams yra vieta šalies teisėsaugos struktūrose. Nes tie, kurie bijo tiesos, negali apginti silpnųjų ir nukentėjusiųjų. O tai - didelis nusivylimas temide.

Įdomus faktas - nužingsniavęs į prokuratūrą ir paprašęs įteikti man nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą dėl smurto skatinimo prieš vaikus, kurį prokuratūra kažkodėl pamiršo man įteikti dar praėjusių metų lapkričio mėnesį, šį dokumentą pasirašiusiai prokurorei pacitavau tai, kas apskųstame puslapyje rašoma apie pačius prokurorus.

Įrašuose jie kaltinami nebūtomis žmogžudystėmis, vadinami necenzūriniais žodžiais. Tačiau prokurorės veidas buvo bejausmis. Ji nieko nenorėjo girdėti. Tikra mūsų Lietuvos prokurorė - be jokių emocijų ir su savo vidiniu įsitikinimu bei teisumu. Tokia, kurią apėmusi tiesos baimė.

Aš nedarysiu nieko, kad apginčiau minėtame puslapyje minimų prokurorų vardą, nes, panašu, net jiems patiems tai nelabai rūpi. Be to, tai žmonės, kurie turi įvairias teisines priemones apsiginti, tačiau kitų silpnųjų kažkodėl negina. Tačiau vaikai - tai ateitis. Ir jei už juos nekovos prokurorai, kovosiu aš. Nes kol kas tai viskas, ką galiu dėl jų padaryti.

Ir dar. Tokių tekstų, kaip šis, po kurio laiko žiniasklaidoje gali sumažėti. Nes kalbama apie įstatymą, kuriuo gali būti uždrausta kritikuoti šalies institucijas - neva tai siekis skleisti nepasitikėjimą valstybe. Tokį įstatymą taip pat nori priimti aukšti šalies pareigūnai ir kai kurie seimo nariai. Nes jie bijo tiesos.