Šiluma kaulų nelaužo?

"Žmonių gąsdinimas yra labai prastas veikimas, kuris rodo, kad šilumos ūkiams vartotojai yra mažiausiai rūpimas dalykas. Labiausiai rūpimas dalykas yra pelnai", - teigė premjeras žiniasklaidai.

Tokiais atvejais paprastai sakoma, kad viešojo kreipimosi autoriai, ko gero, visai nenorėdami parodė savo tikrąjį veidą. Viena vertus, pono Stasiūno laiške nėra net užuominos apie tai, ką civilizuotoje visuomenėje laikytume solidarumu: t. y. nuorodos arba pažado, kad šilumos gamintojai parodys pavyzdį ir "dalį vasaros atostogoms pajūryje numatytų lėšų protingai atidės žiemai". Kad tada susimažintų atlyginimus už neefektyvų darbą, drauge vartotojams sumažindami ir šilumos sąskaitas (jų darbo užmokestis sudaro 11 proc. reguliuojamos kainos).

Antra vertus, tame laiške nėra net paslėptos minties apie tai, kad dar iki šildymo sezono pradžios ypač centralizuotai šildomų daugiabučių gyventojai gali prispausti savo namus administruojančias bendroves optimizuoti ir sureguliuoti šilumos sistemas. Šiais laikais yra itin patrauklių siūlymų už šiek tiek didesnes nei 10 tūkst. Lt investicijas (atsiperkančias per dvejus trejus metus, o ne dešimtmečiais - kaip po renovacijos), kurios padėtų sumažinti šilumos vartojimą (taigi atitinkamai ir sąskaitas už šildymą) 20-30 proc. Suprantama, kad šilumininkai sąvokų "taupumas" arba "mažesnis šilumos vartojimas" bijo it velnias kryžiaus. Ekonomiškas energijos išteklių vartojimas jiems - peilis, po kurio jie patys nebeturės už ką atostogauti. Lietuvos pajūryje ar Kanarų salose.

Trečioji pastaba "geranoriškų" patarimų autoriams būtų itin pragmatiška. Diduma lietuvių jau trečius metus gyvena susiveržę diržus, todėl siūlyti jiems atsisakyti kuklių atostogų tuo metu, kada apie ekonomikos atsigavimą kalba visi, pradedant premjeru ir baigiant Lietuvos banko valdytoju, gali nebent trumparegis beprotis. Kuris per savo gyvenimą neskaitė vienos kitos protingesnės istorinės knygelės ir neišmano, kad nuo panašių kibirkščių tai šen, tai ten kyla neramumų arba riaušių. Kartais padegami pačių įžūliausių visuomenės narių palociai, o jie patys išnešiojami šakėmis.

Suprantu, kad diduma mūsų dabartinių verslininkų - sėkmingi (dažnai tik dėl to, kad verčiasi sugebėję prisisiurbti prie valdžios ar monopolijų), todėl apie save itin gerai galvojantys žmonės. Jų problema ta, kad savo mokyklos laikais jie buvo istorijos trejetukininkai. Jie į istorijos faktus įpratę žiūrėti kaip į nuotykių filmų fabulą. Kitaip tariant, pramogą. Prieš trisdešimt metų, skaitydamas tada dar sovietinės istorijos vadovėlius, niekaip negalėjau suprasti, kodėl po 1917 m. bolševikų revoliucijos Rusijoje gaivališkai buvo žudoma ne tik visuomenės aukštuomenė, bet ir kai kurių kilmingų veislių šunys (na, kad ir rusų kurtai). Tikrąjį atsakymą suvokiau visai neseniai. Kada Lietuvoje išgirdau istoriją apie tai, kad vienos bendrovės direktorius atsisakęs keliems darbuotojams sumokėti po 100 Lt už dirbtus viršvalandžius ("kurgi jie dėsis krizės laikais") tą pačią dieną bendrovės sąskaita išsirašė komandiruotę į Rusiją, nes jam reikėjo sukryžminti savo veislinį šunelį su kitu veisliniu šuneliu. Rusijoje baudžiavos laikais grynaveislius rusų kurtus dvarininkai mainė net į kelis baudžiauninkus. Tačiau žmonės - ne šunys.

Sugrįžus prie šilumos temos atrodo, kad, ekspertų požiūriu, ji iš tikrųjų bus pati brangiausia per du dešimtmečius. Du trečdalius šilumos ūkio kuro struktūros sudarančios rusiškos dujos po pusmečio bus rekordiškai brangios. "Gazprom" už parduotas dujas Europoje planuoja gauti didžiausias istorijoje - 60 mlrd. JAV dolerių - pajamas. Prieš pusantros savaitės pasibaigusios Rusijos ir Ukrainos vyriausybių vadovų derybos, kurių metu ukrainiečiams nepavyko gauti nieko, išskyrus pažeminimą, parodė, kad net sąlyginai lojalias sau šalis Rusija spaus be gailesčio ir melš tiek pinigų, kiek tik sugebės išmelžti. Rusijos pensininkai ir milijardieriai taip pat nori valgyti.

Premjeras A. Kubilius vis dar kalba apie daugiabučių renovaciją ir perėjimą prie biokuro. Šios rekomendacijos ateinantį šildymo sezoną nepadės. Buto, kuriame gyvename su šeima, sąskaitų už šildymą seka per paskutiniuosius trejus metus buvo tokia: 2008 m. gruodį - apytikrė "Gazprom" dujų kaina Lietuvai 490-515 USD, sąskaita - 483,3 Lt; 2009 m. gruodį - atitinkamai 350-380 USD ir 482,67 Lt; 2010 m. gruodį 320-325 USD ir 650 Lt. Nesunkus pradinės mokyklos vadovėlio vertas uždavinys - kokia gali būti šilumos kaina šią žiemą, jeigu š. m. gegužę Lietuva "Gazprom" už 1 000 kub. metrų dujų mokėjo 436 USD. Šią seką galima būtų paversti sudėtinga tikimybių teorijos sąlyga, bet ar verta prie jos tupėti ir dūsauti. Gal vis dėlto į pajūrį?