Seimūnų klystkeliai ir nuodėmės

Visuomenės veidas ar neišvengiama lietuviškos politikos dalis?

Seime vis nerimstant Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko skandalo keliamoms aistroms bei ką tik prasidėjus šiųjų apkaltos procesui vis dažniau pasigirsta daugiau abejonių dėl bendro Seimo ir seimūnų įvaizdžio. Kone kasdien viešai minimos inicijuojamos apkaltos, parlamentarų tarpusavio apsižodžiavimai žiniasklaidoje ir nuolat rašomi "kolegiški‘ skundai jau keletą mėnesių audrina visuomenę bei kelią diskusijas.  Kas gi galų gale vyskta su mūsų Seimu? Nejaugi mūsų šalies įstatymų leidėjai nebeturi rimtesnės veiklos? Kodėl nemoralus elgesys yra taip paplitęs tarp mūsų valdžios vyrų? O galbūt nuolatiniai skandalai slepia kur kas rimtesnes problemas lietuviškos demokratijos šventovėje Seime?

Seimas, kaip tautos ir visuomenės tvarinys neišvengiamai atspindi mūsų pačių moralinį veidą. Tai nebūtinai blogai, kadangi Seimas, kaip ir pati visuomenė nėra vienalytis. Deja, panašu, jog kai kurie tesugeba atspindėti pačius blogiausius šio „veido“ bruožus. Problema prasideda tada, kai seimūnai siekdami pasirodyti tokie paprasti, ir panašūs į savo pačių įsivaizduojamą visuomenės veidą, tampa paprasčiausiai prasti. Prasti savo poelgiais, morale, etika, veiksmais seime ir už jo ribų. Atrodo, jog šie dažniausiai iš visai kitų veiklos sričių atėję ir politinėje scenoje nelabai temokantys elgtis žmonės labai dažnai nemato arba paprasčiausiai pamiršta esminį skirtumą tarp "paprasto“ ir "prasto“. Jeigu žmogus yra paprastas, tai nereiškia, kad jis – prastas; šią paprastą tiesą kai kurie mūsų išrinktieji supranta visiškai atvirkščiai. Kodėl? Galbūt dėl to, kad ir tas jų "paprastumas“ tėra apsimestinis, o ne tikras.  

Galbūt nuskambės senamadiškai, tačiau esu įsitikinęs, jog parlamentaro mandatas įpareigoja jį tautos valia įgijusius žmones. Įpareigoja ne vien laikytis tam tikros politiko ar jo darbo vietai priskiriamos etikos, bet taip pat būti pavyzdžiu kitiems visuomenės nariams. Juk šiaip ar taip, jie yra visuomenės išrinktieji, iš jos tarpo dėl tam tikrų savo savybių išskirti žmonės; į juos mes turime lygiuotis ir jų įstatymais galų gale vadovautis. Realybė, deja, yra kitokia; vienas politikas staiga meta tautos jam patikėtą darbą ir lekia atostogauti į egzotiškas šalis, kitas, tuo tarpu, norėdamas nuslėpti savo kolegos "išvyką“ klastoja balsavimo rezultatus. Prie viso to dar „paberdami“ daugybę  lėkštų pasiteisinimų ir tiesos neatitinkančių teiginių. Še tau ir tautos išrinktieji. Tačiau ar galima sakyti, jog tokie seimūnų poelgiai tėra neva sugedusios visuomenės atspindys. Na nežinau, kaip jums, tačiau man sunku įsivaizduoti situaciją, kada normaliame pasaulyje savo darbą kone mėnesiui metęs ir poilsiauti išvažiavęs žmogus, parsiradęs po mėnesio ir toliau sėkmingai jame dirbtų. Netikite? Pamėginkite tokį "triuką“ iškrėsti savo darbovietėje ir pamatysite ar dar ilgai ten liksite.

---

Taigi tokie "politikai“ nėra visuomenės veidas; nėra, nes už Seimo ribų, tokie dalykai būtų paprasčiausiai netoleruojami, maža to, jie būtų net sunkiai įsivaizduojami. Išvada – tokie politikai savo elgesiu aiškiai "sako“, jog yra aukščiau už mus paprastus mirtinguosius ir visai visuomenei taikomi standartai yra ne jiems. Ir visa tai vien dėl to, kad mes juo išrinkome. Išsirinkote dabar kentėkite. Toks, beje, yra ir daugumos prieš L. Karaliaus ir A. Sacharuko apkaltą balsavusiųjų argumentas – ne aš mandatą daviau, ne aš jį ir atimsiu. Visgi panašu, jog pamirštama, jog šiems žmonėms mandatai buvo duoti ne tam, kad jie po svečias šalis darbo metu važinėtų, ne tam, kad meluotų, praleidinėtų posėdžius ar neleistinai balsuotų už tuo metu po Tailando palme gulintį kolegą. Ne, jie buvo išrinkti tam, kad dirbtų, vykdytų tiesiogines savo pareigas ir tinkamai atstovautų tautos valią. Žiūrint į situaciją iš šio kampo, atrodytų visiškai logiška, jog šių priedermių nevykdantys seimūnai turėtų būti šalinami. Legaliai, oficialiai, apkaltos būdu, bet šalinami.

Aišku, pernelyg viską supaprastinčiau teigdamas, jog problema tiktai Karaliuje ar Sacharuke. Problema yra daug gilesnė. Problema yra tame, jog per pastaruosius dvidešimt nepriklausomybės metų taip ir nesubrendome politiškai, o reiškia – neišsiauginome politikų, kuriems tokios savybės, kaip etika ir profesionalumas būtų šis tas daugiau nei vien tik tušti žodžiai. Dabartinėje situacijoje vis labiau įsigali užburto rato fenomenas – visuomenė valdantiesiems kelia nepakankamus reikalavimus, valdantieji tuo naudojasi, tada visuomenė padaro išvadą, kad iš politikų daugiau tikėtis negalima ir savo reikalavimus dar labiau sumažina, valdantieji vėlei prie to prisitaiko ir taip toliau. Užburtas ratas. Toliau prasideda skandalai, nesusipratimai, skundai, apsižodžiavimai, o visuomenės nusivylimas politikais bei pačia politika tik dar labiau gilėja ir žiūrėk netrukus jau nieko nebestebina, jog kažkoks seimūnas savo darbo dienas leidžia egzotiškose kelionėse, o ne posėdžių salėje. Ir ne tai, kad nebestebina, o paprasčiausiai visiem – vienodai, nebesvarbu. Ir nors esu tikras, kad tokio visuomenės ir politikos susipriešinimo lygio dar nepasiekėme, susirūpinti tikrai verta.

Galbūt kažkas tyliai pagalvos – gerai, jog pas mus bent ne kaip Ukrainoje, kur parlamentarai vienas kitam ne tik "gražių“ žodžių pasako, bet ir į atlapus neretai kimba; tačiau pagalvokime, ten bent jau mušamasi dėl idealų ar tam tikrų principinių vertybių vardan ... Pas mus gi moralės ir etikos normos pažeidinėjamos dažnai tik tam, kad tarnybiniu automobiliu savo reikalais pasivažinėti ar kokiame egzotiškame krašte prabangiai papoilsiauti. Kas geriau? Spręsti jums.