Savam krašte pranašu nebūsi?

Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, vienas iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto steigėjų, pirmasis jo direktorius pastaruoju metu vadovavo Teisės fakulteto Viešosios teisės katedrai. Akademiniam Lietuvos jaunimui, lankiusiam didžiulę sudėtingiausių bylų, kuriose buvo iškelta daugelis valstybės valdymo, piliečio laisvių ir teisių problemų, nagrinėjimo patirtį turinčio profesoriaus paskaitas, pasisekė. Tačiau keista, kad tos patirties neprireikė valdžios asmenims, skiriantiems į atsakingas pareigas žmones, kurių profesinė kvalifikacija, teisinis išprusimas ir bendrasis humanitarinis išsilavinimas dažnai kelia abejonių.

Nesunku atspėti, kodėl autoritetingas, daugelį opių problemų savo straipsniuose ir knygose iškėlęs teisininkas, gebantis originalo kalba cituoti pagrindinius konstitucinės teisės klasikus, laisvai skaityti paskaitas keliomis užsienio kalbomis, neįtiko ar nepatiko valdžios žmonėms. Kad ir kaip būtų apmaudu, į svarbius postus Lietuvoje dažniausiai stumiami arba valdančiųjų partijų aktyvistai, arba valdžios viršūnėlei pataikaujantys veikėjai. Laisvų, savarankiškai mąstančių žmonių talentas mūsų šalyje dažnai lieka valdžios užribyje.

Būdamas Konstitucinio Teismo pirmininkas, E. Kūris Lietuvos teisę pakylėjo į tarptautinį lygmenį. Jo profesionalumas ir savita asmenybė lėmė tai, kad Lietuva pirmininkavo Europos Konstitucinių Teismų Konferencijai, Lietuvos teisėjai būdavo kviečiami į svarbiausius tarptautinius teisininkų kongresus. Jis ne tik domėjosi tarptautiniais reikalais. Stojęs prie Konstitucinio Teismo vairo, jis triskart sumažino kelerius metus Konstituciniame Teisme užsigulėjusių prašymų nagrinėti bylas eilę. Tuo metu išaugusį Konstitucinio Teismo autoritetą rodė ir visuomenės apklausos.

Teismai iki tol daugeliui dažnai asocijavosi su Franco Kafkos knygos „Procesas“ atmosfera, kurioje paprastas mirtingasis sunkiai galėjo susigaudyti, kas vyksta. E. Kūrio vadovavimo Konstituciniam Teismui metais šis teismas atsivėrė visuomenei. Nušalinimu nuo pareigų pasibaigusi prezidento Rolando Pakso apkaltos istorija buvo išgvildenta Konstituciniame Teisme. Bylos nagrinėjimą tiesiogiai galėjo stebėti visi norintieji. Atviras bylos nagrinėjimo procesas buvo gera pamoka ne tik teisininkams ir politikams – iš jo demokratijos ir teisės pagrindų galėjo pasimokyti visi piliečiai.

E. Kūriui užbaigus Konstitucinio Teismo pirmininko kadenciją, tarptautinė teisininkų bendruomenė šį teismą beveik pamiršo. Dabar teisėjų vizitų maršrutai dažniausiai driekiasi į Rytus, o geriausi Konstitucinio Teismo partneriai tapo Ukrainos teisėjai, dėl kurių politinio šališkumo protestuoja ne tik Ukrainos opozicija, bet ir demokratinė pasaulio bendruomenė.

Kartais savo srities specialistai, tikri talentai, perauga ir laiką, ir aplinkybes. Kartais Lietuvoje jiems pasidaro per ankšta. Gal todėl reikėjo Rimui Tuminui išvažiuoti vadovauti Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatrui.

Vis dėlto kyla klausimas, kodėl mūsų talentams vis dažniau tenka kūrybinės saviraiškos galimybių ieškoti svetur? Juk kadaise nedidelį provincijos miestą Panevėžį plačiai garsino Juozo Miltinio teatras, Lietuvos mokslą – visa plejada Vilniaus universiteto matematikų, fizikų ir kalbininkų, muzikinę kultūrą – tokios žvaigždės kaip Virgilijus Noreika, Vaclovas Daunoras, ir daugybė kitų. Jie Lietuvos vardą pasaulyje skleidė net tada, kai gyvenome už geležinės uždangos.

Sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Galbūt tikrai gabiausiems reikia palikti tėvynę, kad praturtintų pasaulį savo darbo vaisiais. Norisi tikėti, kad prasidėjęs Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai paskatins vadovautis vienodomis galimybėmis. Lietuviai, kurių talentas užgožia greta esančias vidutinybes, tikrai atras savo vietą pasaulyje. Tačiau būtų gerai, kad savo vietą jie atrastų ir po Lietuvos saule.